Tikra istorija. „Mano paikų svajonių burbulą susprogdino pirmasis bučinys“
Kokia svajinga būna ta pirmoji meilė, ataidinti dar iš vaikystės laikų ji neretai taip ir lieka svajonėse. Galbūt taip netgi geriau. Nes tik svajonėse ji ir išlieka tokia šilta ir saldi. O galbūt svajones vis tik verta išbandyti ir realybėje? Štai viena istorija...
Buvo šiltas saulėtas rudens rytas. Norėjosi pasidžiaugti paskutiniais saulės spinduliais, tad tik išlipusi iš lovos ir dar užsimiegojusi išlėkiau į lauką. Įkvėpiau gaivaus oro ir staiga už nugaros išgirdau lemtingąjį: „Labas“.
Atsisukau ir išvydau savo gyvenimo meilę – tai buvo jis, ką tik grįžęs iš užsienio, kur praleido trejus metus...
Reikėjo kelių minučių, kol susigaudžiau, kad tylėdama tik žiūriu, klapsiu akutėmis, o žandai rauste rausta. Jisai irgi stovėjo sutrikęs su keista šypsenėle ir nuostaba akyse. Toliau sekė banalus pokalbis beveik apie nieką: kaip aš, kaip tu, kas naujo ir t. t., o toliau lemtingasis: „Gal kada išgeriam kavos?“.
Sugrįžkime kelerius metus atgal, tiksliau keliolika, ir pažiūrėkime, nuo ko viskas prasidėjo...
Užaugau kaimynystėje daugybės berniukų ir tik dviejų mergaičių, su kuriomis nelabai išėjo susibendrauti, tad geriausi prisiminimai susiję su tokias žaidimais, kaip „šaudyk-gaudyk“, karstymasis po medžius, dviračių raliai, netgi nuobodžioji žvejyba. Ir štai vienas berniukas tiesiog susuko man galvą. Ak, ta nekalta mažų vaikų draugystė...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išeiti pastūmėjo siaubinga naktis ir draugo smurtas“
Metai bėgo, ir mano mažasis kaimynas, pamiršęs žaidimus, pradėjo vaikščioti su panom, o aš tyliai liejau ašaras, kūriau dainas ir graudžiai barbinau gitarą. Viena.
Taip net keletą metų saugiu atstumu mylėjau ir laukiau, o jis tepasakydavo „labas“ ir „viso gero“ su ta žavinga, širdį deginančia šypsena. Galiausiai aš lioviausi tikėtis.
O aš vis ieškojau jo kituose vaikinuose ir, kaskart nusivylusi, atstumdavau ir įskaudindavau mano kvailutės susikurto idealo neatitinkančius.
Atvėriau savo pasaulėlį naujiems herojams, bet netgi tada, kai mane apkabindavo kito rankos, karts nuo karto mintyse šmėstelėdavo iliuzijos ir pasvarstymai: „O jeigu tai būtų jis, koks tai būtų jausmas?“.
Laikas bėgo, jis susižadėjo, vedė, išvažiavo, o aš vis ieškojau jo kituose vaikinuose ir, kaskart nusivylusi, atstumdavau ir įskaudindavau mano kvailutės susikurto idealo neatitinkančius.
Ir štai šį šiltą saulėtą rudens rytą atgimė visos svajonės. Tarsi pabudusi iš ilgo miego naujai pradėjo plakti širdis, o aš prisiekiau sau, kad privalau jį turėti. Tik nieko blogo negalvokite – tai, kad jis išsiskyrė, žinojau jau apie pusmetį.
Mūsų pasimatymas, ar tiksliau kavutės pagurkšnojimas, nusitęsė savaitei. O kas dėjosi tada mano galvoje ir širdyje, sunkiai išeis aprašyti: kaip maža mergaitė nenustygau vietoje, pasaulis vėl buvo pilnas spalvų, saldus ir nepakartojamas.
Pagaliau atėjo lemtingasis vakaras, jis buvo pasitempęs, o aš graži, kiek tik galėjau būti. Pasipylė kalbų srautas: įspūdžiai, prisiminimai, svajonės. Vakaras buvo nepakartojamas, ir šį kartą mačiau, kad ir jo žvilgsnis susižavėjęs ir geidulingas.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mūsų meilę primins man sudžiūvę rožių žiedai“
Kažkur pasąmonėje jau sugebėjau pasistatyti namą, pasigimdyti vaikų ir pasenti susiėmus už rankučių su savo išsvajotuoju.
Linksmi ir susijaudinę priėjome mano namus, ir... Jis pažvelgė į mano akis, žengė žingsnį į priekį, palietė ranką, iš lėto pasilenkė ir švelniai prisilietė lūpomis prie manųjų ir tada, o tada...
Tada pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, ir širdis apšalo – nepajutau nieko: nei tos akių šilumos, nei žiežirbų ar drugelių, skraidančių pilve. Visą naktį negalėjau užmigti vis galvodama, kas nutiko, negi, kai bučiuoji savo gyvenimo meilę, neturėtum skraidyti padebesiais?
Pasimatymas po pasimatymo, ir mano suglumimas pagaliau dingo, širdis aiškiai sakė: „Tai ne tavo žmogus ir tikriausiai niekada nebuvo“...
Atsisveikinom lyg seni geri draugai. Tik jo akyse atpažinau tą mažą mergaičiukę su širdį draskančiomis dainomis ir labai tikiuosi, kad praeis ir jam – juk man praėjo.
Pagaliau jaučiausi laisva ir gyva, galinti drąsiai žengti į rytojų ir nesidairyti atgal su kažkokiomis neišsipildžiusiomis viltimis.
Kaip keista po tiek metų kažkokių paikų svajonių ir netikrų įsitikinimų suprasti, kad tai tebuvo tuščias muilo burbulas, kurio buvau taip stipriai įsikibusi, jog net pamiršau gyventi.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai visos dienos apsilankymą Druskininkų vandens parke suaugusiam asmeniui (vertė – 30 €/103,59 Lt).
Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos. Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!