Tikra istorija. „Norėjau keistis, kad manęs nebemuštum“
„Niekada nebuvau viena iš tų itin drąsių, savimi pasitikinčių merginų. Nuo vaikystės į gyvenimą žvelgiau intravertišku žvilgsniu. Todėl nieko keisto, kad į pasimatymus vaikščioti pradėjau ganėtinai vėlai, o ir apskritai, patirties su priešinga lytimi iki šio pasakojimo pradžios praktiškai neturėjau“, – savo pasakojimą pradeda Ji24 skaitytoja.
Mano istorija prasidėjo tada, kai būdama pirmo kurso matematikos studente nusprendžiau prisidurti vieną, kitą grašį prie stipendijos užsiimdama savo mėgstamiausia veikla – groti kiekvieno savaitgalio vakarą gitara viename iš vietinių barų.
Savaime suprantama, kad klausytojų auditorija būdavo negausi, todėl džiaugdavausi sulaukusi bent menkiausių aplodismentų. Ir štai... Vieną vakarą padavėjas atneša man raudoną rožę ir taria: „Čia tau nuo slapto gerbėjo“. Tą akimirką kūną užliejo neapsakoma šiluma. Vien tas faktas, kad auditorijoje sėdi žmogus, kuriam patinka mano muzika, tarsi padėjo išsiskleisti maniesiems sparnams.
Po to vakaro, viskas vystėsi kaip kokiame romantiniame filme... Paslaptingasis gerbėjas visą mėnesį nesiliovė siuntęs raudonas rožes per įvairiausius pasiuntinius man kiekvieną mano koncerto vakarą. Niekuomet neišdavė savo vardo.
Ir... vieną vakarą atėjo ta akimirka. Po koncerto prie manęs priėjo žavus žydraakis, šį kartą nešinas nebe raudona, o balta rože. Šypsodamasis priėjo ir tarė: „Na, atrodo, atėjo laikas prisistatyti.“ Jo vardas buvo Tomas ir tai buvo nepakartojamas vyras. Įteikęs man gėlę jis pasiūlė nueiti su juo kavos. Be abejonės, sutikau.
Pokalbis vystėsi taip lengvai, kad net nepastebėjau, kaip puodelis kavos virto taure raudono vyno, o drovus rankos paspaudimas – bučiniu.
Po šio pasimatymo pradėjome susitikinėti kiekvieną dieną. Maniau radusi tą vienintelę, taip ilgai ieškotą giminingą sielą. Žinojau visiškai viską apie jį, o jis apie mane. Dienos, kurias leisdavome atskirai, atrodydavo beprasmės. Tapau priklausoma nuo to žmogaus.
Po gražių draugystės metų pastebėjau, kad didesnė dalis mano drabužių buvo jo bute, kaip ir visi kvepalų ar šampūnų buteliukai, dantų šepetukas stovėjo jau Tomo vonios lentynose. Abu suvokėme, kad atėjo laikas apsigyventi kartu.
Mano mama buvo kategoriškai nusistačiusi prieš prieš šitokį gyvenimo būdą, nes ji pasižymėjo krikščioniškomis pažiūromis ir manė, kad gyventi „susimetus“ yra mažų mažiausiai amoralu. Nepaisydama jos pastabų apsigyvenau su juo.
Pirmieji gyvenimo kartu mėnesiai buvo nuostabūs. Jis mane lepino, savaitgalio rytais nešdavo pusryčius į lovą, be jokios progos nupirkdavo gėlių... Maniau, kad nebegaliu būti laimingesnė. Tačiau, ėmė ryškėti ir jo neigiamos savybės.
Tomas ėmė drausti man koncertuoti bare, nes ėmiau sulaukti gan daug vyrų dėmesio. Ne iš karto pasidaviau šiam draudimui, bet diena iš dienos girdėdama jo įtikinėjimus, kaip kad „na, mažute, gi aš turiu darbą, tau nebereikia vargintis tam, kad užsidirbtum. Geriau jau šeštadienio vakarus leistum su manimi, o ne ta krūva neaiškių vyrų...“ pasidaviau. Mečiau savo mėgstamą darbą.
Kartą, viename vakarėlyje mane pakvietė šokti vienas nepažįstamas vyras, sutikau. Po šokio jis pradėjo rodyti dėmesį ir reikėjo Tomo pagalbos tam, kad nusikratyčiau juo. Kai grįžome namo atsiskleidė kiek kitokia mano mylimojo pusė.
Jis buvo įkaušęs, ėmė šaukti ant manęs, pykti, kad išprovokavau to vyro dėmesį. Kuo daugiau gyniausi, tuo jis labiau pyko, ėmė svaidytis po ranka pakliuvusiais indais. Galų gale trenkė man kartą, du, tris... Įtūžusi susirinkau daiktus ir išvykau pernakvoti pas draugę.
Kitą rytą jis paskambino, atsiprašė, prikalbino grįžti atgal. Grįžau. Tomas manęs laukė paruošęs pietus, namus išpuošęs gėlėmis. Taigi, viskas vėl grįžo į senąsias vėžes. Abu pamiršome tą vakarą.
Po kelių mėnesių išaušo mano gimimo diena. Išvažiavau jos paminėti pas gimines. Nesivežiau kartu Tomo, nes mano artimieji dar nebuvo nusiteikę jo pripažinti, vien dėl to fakto, kad gyvename kartu nesusituokę.
Grįžusi iš po viešnagės pas gimines radau namus sujauktus, virtuvėje mėtėsi alaus skardinės, stovėjo butelis degtinės. Tomas priėjo prie manęs ir stipriai trenkė į pilvą. Smūgis buvo toks stiprus, kad praradau nuovoką, kelias minutes buvo sunku kvėpuoti. Jis pyko, nes manė, kad savaitgalį išvykau pas kitus vyrus, o ne gimines.
Šį įvykį vėl pamiršome, tačiau šios pavydo scenos ir jo smurtavimas vis dažnėjo ir dažnėjo. Pradėjau ieškoti bėdos savyje, galvojau, gal iš tikro elgiuosi kaip pasileidėlė? Pradėjau bijoti visų vyrų, tarp jų ir Tomo.
Vis galvojau apie išsikraustymą, tačiau nesugebėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jo. Nepaisydama to, kad mano kūnas buvo nusėtas mėlynėmis (tiesa, prieš mušdamas jis apgalvodavo, į kurias vietas reiktų trenkti, kad mėlynių nematytų aplinkiniai. Dažniausiai taikydavosi į kojas, rankas, pilvą, vengdavo veido) stengiausi būti gera mergina, norėjau keistis tam, kad patikčiau jam ir jis manęs nebemuštų, tačiau, kad ir ko ėmiausi: pradėjau sportuoti, nustojau bendrauti su savo draugėmis ir draugais, visiškai nutraukiau bet kokius santykius su vyriška lytimi, – niekas nesikeitė. Jis vis tiek mane talžydavo. Iš pradžių kartą per mėnesį, po to kartą per savaitę, kas keletą dienų...
Galiausiai nebeiškenčiau, susikrovusi mantą išvykau pas draugę. Vėl sulaukiau jo skambučių ir atsiprašinėjimų, žadėjimų, kad jis pasikeis, nebemuš manęs, tačiau nebenorėjau girdėti nieko panašaus. Buvau išvarginta šių siaubingų santykių.
Turėjo praeiti nemažai laiko, kad galėčiau atsitiesti. Vis negalėjau patikėti tuo, kad šis, kadaise idealiu buvęs žmogus mano akyse virto negailestingu monstru... Tas, kurį be proto mylėjau, dėl kurio buvau pasiryžusi paaukoti viską, be kurio gyvenimas atrodė bevertis...
Niekam nelinkiu tokių santykių, nė vienas žmogus nenusipelnė tiek kentėti. Brangiosios merginos, kai pamatysite savuosius princus, jojančius ant balto žirgo ar, kad ir riedančius baltais mersedesais, prisiminkite šitą istoriją. Net ir patys geriausi herojai turi savo tamsiąją pusę.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų gydyklos įsteigtą prizą – procedūrą „Vaistažolių perlinė vonia“ ir parafino vonelę rankoms dviem asmenims (prizo vertė – 29,60 eur).
Procedūros gydomąjį poveikį lemia mineralinis vanduo, oras ir ekologiškų vaistažolių mišinys. Vanduo dirgina odos receptorius, oro burbuliukai ir vaistažolių mišinys masažuoja, atpalaiduoja raumenis, raminamai veikia centrinę nervų sistemą, išsklaido nuovargį, mažina stresą ir gerina miegą.
Parafino vonelės rankoms – maloni šiluminė gydomoji procedūra Jūsų rankoms. Rekomenduojame žmonėms, besiskundžiantiems šąlančiomis bei šiurkščiomis rankomis.
Daugiau informacijos rasite čia.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!