Tikra istorija. „Prabėgo jau 15 metų, bet pirmoji meilė niekada neišdilo iš atminties“
„Pamenu, mokiausi dešimtoje klasėje, kai į ją atėjo tyli ir nedrąsi mergaičiukė iš kaimo. Mes, miestietės, nė kiek nesigėdydamos pašiepdavome ją dėl „kaimietiškų“ drabužių, batelių, šukuosenos“, – savo istoriją pradeda portalo skaitytoja.
Ką bepadarytų, ką bepasakytų, ir į akis, ir už akių užgauliai vadindavome ją kaimiete – atrodė, būti kilus iš kaimo yra pats didžiausias pasaulyje blogis.
Bet štai dar tą pačią vasarą, apsiginklavusi purškikliais nuo uodų ir oro gaivikliais nuo kaimo kvapų, išvykau atostogauti į kaimą. Mieliau būčiau nevažiavusi, bet neturėjau pasirinkimo – mama ir jos sesuo, kuri gyveno kartu su močiute, išvyko padirbėti į užsienį, o man teko pasirūpinti viena likusia ligota močiute.
Pirmos dienos buvo lėtos kaip vėžliai. Bjaurėdamasi vorais, keistai austais grindų takais, šulinio vandeniu, lauko tualetu ir neįprastai kvepiančia lovos patalyne, aš kas kelios minutės žiūrėjau į laikrodį ir keikiau savo liūdną likimą. Tačiau baisiausia, kad kaime nebeveikė telefono ryšys, ir aš buvau priversta gyventi ir be draugų, ir be interneto.
Visa laimė, kad močiutė buvo ne kokia nors niurgzlė, o šviesaus proto senutė. Ji pasakojo man daugybę nuostabių ir kvapą gniaužiančių istorijų iš savo jaunystės – apie meilę, ištikimybę ir net mažas nuodėmes (pasirodo, net ir tada toli gražu ne visi buvo šventieji ir bijojo Dievo).
Vakarais aš pradėjau užmigti laukdama naujo ryto: mintyse svarstydavau girdėtų istorijų herojų poelgius, jų motyvus ir galimus likimo vingius, ruošdavau močiutei naujus klausimus, o galiausiai nutariau jos prisiminimus netgi užsirašyti – kas žino, gal kada nors iš tų prisiminimų išsirutulios romanas...
Pasirodo, mano močiutė buvo miesto panelė. Tačiau anksti neteko mamos, o tėvelis vedė dar kartą. Močiutė – vos šešerių metų mergytė – buvo atiduota į kaimą auginti senyviems bevaikiams giminaičiams. Jos prisiminimuose gyvenimas kaime buvo ne tik sunkus, nes reikėjo dirbti daug darbų, bet ir žavingas: romantiška aplinka, gamta, ramybė, itin glaudūs žmonių tarpusavio santykiai. Aš to patyrusi nebuvau, tačiau kasdien vis aiškiau jaučiau, kad man kaime visai gera, kad vis mažiau ilgiuosi miesto šurmulio ir tuščių draugių plepalų bei intrigų.
Artimiausi močiutės kaimynai gyveno už nedidelio kalnelio. Ten pat buvo ir maža parduotuvėlė, į kurią bėgdavau pirkti duonos. O kaimynai kiekvieną vakarą įpildavo litrą šviežio, šilto pienuko – turėdavau nueiti jo parsinešti.
Ko gero, tą akimirką ir supratau, kad esu jį įsimylėjusi…
Vieną gražų vakarą prie vartelių mane sutiko dailus vaikinukas. Pamaniau – gal jis, kaip ir aš, atvažiavo pas senelius atostogauti. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė kiek nerangus, nelinkęs bendrauti, net niūrokas ir priešiškas – susierzino, kad išsigandau šuns, su kuriuo žaidė kieme, ir kad man atėjus jam teko jį pririšti.
Vėliau paaiškėjo, kad vaikinukas toli gražu ne koks nors atostogaujantis anūkas, o kaimynų sūnus, pagrandukas. Ir visai ne koks nors užsidaręs paniurėlis, bet nuoširdus ir atviras vaikinas. Tik jam buvo nedrąsu mane, miesto panelę, kalbinti.
Iš pradžių, įdavęs man pieną, palydėdavo mane tik iki kiemo vartelių. Vėliau atradome daugiau bendros kalbos, ir mudviejų kelias vesdavo iki pat močiutės namų. Dar vėliau mudu susėsdavome sode po obelimi, ir aš visai pamiršdavau, kad turiu močiutei paruošti vakarienę – grįžusi rasdavau ją alkaną užmigusią savo lovelėje.
Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau norėdavau būti su savo naujuoju draugu. Laukdavau, kada ateis „pieno valanda“, ir aš galėsiu bėgti su juo susitikti. Laukdavau, kada jis, permirkęs prakaitu, grįš iš darbų laukuose ir susitaršiusiais plaukais, besišypsantis, išdygs mano kieme su sauja žemuogių arba puokšte lauko ramunių.
Ilgainiui aš net pradėjau nejausti jo kaimiškų kvapų, nuo kurių dar taip neseniai man riesdavo nosį. Skanus tapo net naminis pienas, kurio ilgai negalėdavau net paragauti. O kokia skani ir kvapni buvo Luko paruošta žemuogių šaltsriubė! Aš kaip gyva tokios nebuvau ragavusi, ir Lukas kiekvieną dieną man jos paruošdavo. Kai baigėsi žemuogės, jis skindavo man juoduosius serbentus, avietes, pririnkdavo mėlynių – greta pieno visada gaudavau dar ir lėkštę dieviško skonio vasariškos sriubos.
Kartą Lukas pabeldė į mano langą dar aklinoje tamsoje. Nors ir labai tingėdama, su džiaugsmu išsirangiau iš lovos ir puoliau rengtis. Ko gero, tą akimirką ir supratau, kad esu jį įsimylėjusi…
Per rasotą žolę susikibę už rankų mudu bridom link ežero – Lukas troško man parodyti, koks būna gamtos grožis tekant saulei, sklaidantis rūkui ir pragystant paukščiams. Tą kartą, nutvieksti pirmųjų saulės spindulių, mudu apdovanojome vienas kitą pirmuoju bučiniu.
Ar bereikia sakyti, kad sugrįžus tetai ir artėjant rugsėjui aš visai nenorėjau grįžti į miestą? Deja, pasirinkimo ir vėl nebuvo – juk laukė paskutinieji metai mokykloje (beje, nuo pat rugsėjo 1-osios aš tapau artimiausia klasės draugės iš kaimo bičiule ir aršia jos gynėja nuo miesto panelių pašaipų).
Su Luku atsisveikinome su ašaromis. Ir visiems laikams. Nes netrukus, palikusi šūsnį papasakotų šeimos istorijų, Anapilin iškeliavo močiutė, o Luko tėvų sodyba supleškėjo iki pamatų, ir Lukas, vos spėjęs užbaigti mokyklą, išvažiavo gyventi pas vyriausiąją seserį į Švediją.
Prabėgo 15 metų.
Gyvenimas teka į priekį. Turiu vyrą, du jau gerokai paūgėjusius sūnus. Bet pirmoji meilė niekada neišdilo iš atminties. Kartais vasarą, artėjant rytui, pažadinu savo vaikus ir vežuosi į užmiestį pasitikti tekančios saulės – tuo pačiu tyliai tyliai širdyje pabūti drauge su Luku, o savo berniukams parodyti, kad gyvenimas be galo gražus, tik reikia neužsidaryti tarp keturių sienų ir bent retkarčiais susilieti su gamta.
Tikiu, kad kada nors jie vesis sutikti saulės savo mylimąsias – kaip kadaise mane vedėsi Lukas, o brangiausi prisiminimai amžiams apsigyvens slapčiausiose širdies kertelėse.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'occitane“ įsteigtą prizą – taukmedžų sviestu praturtintą ir intensyviai maitinančių produktų rinkinį.
Rinkinį sudaro: lūpų balzamas (12 ml) ir rankų kremas (150 ml). Prizo vertė – 31 eur.
Rankų balzamas atkuria odos apsauginę plėvelę ir apsaugo sausą rankų odą nuo žalingo aplinkos poveikio (šalčio, vėjo). Vos tik pradėjus kremu masažuoti rankas ir nagus, turtingos tekstūros produktas tirpsta, akimirksniu maitina, švelnina ir apsaugo rankas. Sudėtyje derantis alantoinas ramina sudirgusią rankų odą, suteikia komforto pojūtį ir švelnumo. Tinka kasdieniniam naudojimui, sausai ir labai sausai rankų odai.
Papildytas taukmedžių sviestu (10%), lūpų balzamas drėkina, atstato ir apsaugo sausas ir suskeldėjusias lūpas. Jos tampa glotnios ir švelnios.
Daugiau produktų su taukmedžių sviestu ieškokite čia.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!