Tikra istorija. Savo meilę sutikau... laidotuvėse
Jau įkopiau į šeštą dešimtį ir šiandien, žvelgdama į savo mylimą žmogų, galiu pasakyti tik viena – Dievo keliai nežinomi... Anuomet buvau dar visai jauna mergina, turėjusi keletą svarbių tikslų savo gyvenime: norėjosi baigti mokslus, sutikti gerą žmogų, sukurti šeimą, dirbti mėgstamą darbą...
Mintys ir svajonės greičiausiai buvo tokios pačios, kaip ir daugelio kitų jaunų žmonių. Atrodė, kad viskas klostėsi pagal planą. Buvau tokia laiminga, kai sutikau Julių – jauną, gražų, protingą jaunuolį. Santykiai rutuliojosi žaibo greitumu: vieną dieną dar laikėmės už rankučių, o kitą akimirką ant rankos piršto suspindęs žiedas simbolizavo apie širdžių ir sielų sąjungą visam gyvenimui.
Na, o vėliau įsidarbinau, vienas po kito gimė vaikučiai... Trumpai tariant, gyvenome taip, kaip statistinė šeima be didelių nuopuolių ar pakilimų. Aišku, buitis ir rutina kartais varydavo iš proto, tačiau stengiausi tam nepasiduoti. Maniau, kad su vyru sutariau gerai, stengdavausi jam paruošti skanesnius pietus, suorganizuoti kokią smagią išvyką ar padovanoti vieną kitą smulkmenėlę be ypatingos progos.
Vieną dieną... O juk aš visada maniau, kad meilė per vieną dieną neišnyksta. Kaip pastebėti, kad meilė tapo lyg smėlis, byrantis tarp pirštų, kuomet lieka tik viena kita smiltelė? Atsakymo ir šiandien neturiu, tačiau tądien mano pasaulis vertėsi aukštyn kojom. Vaikai buvo paaugę, o Julius... Susirado kitą moterį. Negaliu sakyti, kad buvo kaltas tik jis arba tik aš, tačiau noras kaltinti antrąją pusę buvo toks stiprus, kad mintyse jį vadinau baisiausiais žodžiais ir linkėjau tikrai ne geros kloties. Maniau, tikėjau, galvojau...
Tačiau, pasirodo, jam gerai nebuvo. O gal tai ir ne meilė, gal per jauni savo gyvenimus susiejome santuokos saitais. Kapsčiausi ilgai, kol pagaliau išvydau šviesą tunelio gale. Manau, mane puikiai supras moterys, kurios perėjo išdavystės pragarą... Tuo metu žodžiai „Laikas gydo visas žaizdas“ atrodo tokia primityvi banalybė, kad norisi sviesti porcelianinę lėkštę į kiekvieną, ištarusį šiuos žodžius...
Bandžiau gyventi toliau – augo mano mylimi sūnūs, na, o vyras kūrė savo gyvenimą su savo naująja aistra Aldona. Vieną dieną gavau žinią, kad pasaulį paliko artimas žmogus. Su Zita draugavome dar studijų metais, todėl kartais viena kitą aplankydavome, susiskambindavome telefonu. Jos netektis buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Slogią nuotaiką dar labiau paaštrino tai, kad važiuodama išlydėti savo draugės staiga supratau, kad mano automobilis šios kelionės neištvers. Sustojusi likus vos 10 kilometrų iki reikiamos vietos, blaškydamasi galvojau, ką daryti – automobolis nė nebenorėjo užsikurti.
Staiga sustojo vyrukas. Išvaizdus tamsiaplaukis, tačiau jo žvilgsnis buvo ganėtinai rūstus ir prislėgtas. Paklausęs, kas atsitiko (o iš kur man žinoti transporto priemonių vingrybes), ir supratęs, kad ši dama menkai išmano, ką daro, pasisiūlė padėti ir paklausė, kur važiuoju. Išsiaiškinome, kad mūsų keliai veda... ten pat. Kadangi kelio buvo likę nedaug, susitarėme, kad jis mane paveš, o automobiliu pasirūpinsime vėliau.
Užsimezgė pokalbis, kurio pagrindinė tema tapo mūsų bendra draugė. Prisiminėme tik pačias gražiausias akimirkas, smagiausius nutikimus ir stebėjomės, kaip nesusitikome anksčiau. Kažkoks keistas virpulys širdyje išdavė, kad į savo mielą pašnekovą ir gelbėtoją žvelgiu kur kas meiliau nei į kitus stipriosios lyties atstovus...
Nuojauta manęs neapgavo – greičiausiai ir Paulius pajuto kažką daugiau nei tik norą pagelbėti moteriai, kurios automobilis užgeso kažkur greitkelyje. Po kelių savaičių paskambinęs jis pasiūlė susitikti kavos. Supratau, kad rūstumo jame nė kvapo, o priešais mane sėdi linksmas, žavus ir labai vyriškas džentelmenas. Neskubėdami kalbėjomės apie mūsų gyvenimų sutapimus – Paulius taip pat buvo išsiskyręs, tačiau vaikų neturėjo. Mūsų pokalbiai darėsi vis atviresni, susitikimai dažnesni, o mano pilve pradėjo skraidyti drugeliai. Lyg kokia paauglė įsimylėjau...
Dabar tą metą prisimenu su didžiausiu jauduliu. Išgijau nuo pirmųjų santykių, mano širdį užliejo ramybė ir palaima. Su Pauliumi kartu esame jau 15 metų, ir nesigailiu nė vienos praleistos akimirkos. Myliu savo vyrą ir džiaugiuosi, kad užsidariusios durys, man atvėrė langą ir aš sugebėjau rasti savo meilę...
Angelė
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!