Tikra istorija. „Užgesintą gyvenimo šviesą vėl įžiebė naujoji meilė“

Tą kartą, kai pirmą kartą ėjau susitikti su Juo, maniau, jog tai bus eilinis pasimatymas, nevertas ypatingo dėmesio. Buvo praėjusios dvi savaitės po vieno išsiskyrimo. Nors draugystė ir truko neilgai (9 mėnesius), buvo sunku suvokti, kodėl žmogus pašalino mane iš savo gyvenimo.

Buvau rūpestinga, visuomet stengdavausi suprasti artimą žmogų ir padėti visada, kai matau, kad pagalba reikalinga. Tikriausiai šios savybės Mariui buvo nereikalingos  ir nesuprantamos.

Kai ėjau susitikti su vaikinu, kurio nuotrauką pirmą kartą pamačiau internete, buvo spalio vidurys. Įdomu ir netikėta tai, kad tas vaikinas gyveno netoli mano namų. Susitarėme, kad atvažiuosiu iki jo namo, ir riedėsim gerti kavos. Taip ir nutiko.

Nuvažiavau pasakiusi, kokia automobilio markė ir spalva. Palaukiau, kol jis ateis. Keista, bet pirmi žodžiai jį pamačius buvo ne įprastas „Labas“, o „O, seniai matytas!“. Nežinau, kas tuomet nutiko jį pamačius, bet faktas tas, kad ir žodį „Labas“ pamiršau.​

Taip pat skaitykite: Astrologė Lana Kutkytė: kaip mus veiks rugsėjo 28 d. „kruvinojo supermėnulio“ užtemimas?

Tą vakarą gerokai daug bendravome telefonu, susitarėme kitą dieną vėl susitikti. Patiko jis man tuo, kad buvo visiška priešingybė Mariui.

Jaučiau, kaip kaista kūnas, kaip rausta skruostai, nes jis realybėje atrodė daug patrauklesnis ir simpatiškesnis nei nuotraukoje. Įsėdusi į automobilį, luktelėjau, kol ir jis nedrąsiai įlips.

Nuvažiavome iki artimiausios kavinės, išgėrėme žadėtąją kavą, pasisnekučiavome apie darbus, kas ką veikia ir ko trokšta iš gyvenimo.

Po pasisėdėjimo parvežiau jį iki savo aikštelės, kurioje laikiau automobilį, kartu palaukėme, kol jo bendradarbis atvyks jo pasiimti. Taip ir išsiskirstėme.

Vakarop jis parašė žinutę ir pasiteiravo, ar buvo malonu susitikti. Atrašiau, kad, be abejo, ir pasakiau, kad jo nuotraukos apgaulingos. „Realybėje tu tiesiog spindi“, – parašiau, ir susigėdau, kad pirmoji parodžiau jam, jog jis man patiko.

Tą vakarą gerokai daug bendravome telefonu, susitarėme kitą dieną vėl susitikti. Patiko jis man tuo, kad buvo visiška priešingybė Mariui. Liudas (taip, toks vardas to, kurį pamačiusi pamiršau, ką reiškia kalbėti) buvo atviras, tiesmukiškas, stipraus kūno sudėjimo, turintis savo nuomonę ir visuomet mėgstantis viską reguliuoti pagal save. Na, man šios savybės patiko, nes prieš tai draugavau su žmogumi, kuris nė vienos iš šių savybių savyje neturėjo...

Susitikimas po susitikimo, pokalbiai, bendravimas, apkabinimai, pirmasis bučinys, kai aš bandžiau užkurti automobilio variklį, bet man nepavyko. O Liudas pagelbėjo, ir mašina buvo paruošta keliavimui namo. Beveik po mėnesio nuolatinio bendravimo ir buvimo kartu jis pasiūlė man draugauti –kaip tik kalėdinės Kauno miesto eglutės įžiebimo metu.

Tą jis padarė, prisiminęs mano žodžius, jog noriu turėti galvoje datą, kada švęsime metines. Tai buvo lapkričio 28-oji. Dar po mėnesio apsigyvenau jo namuose, kuriuose dar gyveno Liudo brolis. Buvo Kalėdų atostogos, todėl visas jas praleidau su Liudu. Taip ir išėjo, kad mano daiktai kraute krovėsi jo namuose.

Po visų švenčių vyko komandiruotės, darbai, Liudą namuose mačiau retai. Tik savaitgaliais, o kartais ir jie nedovanodavo tokios galimybės jį apkabinti. Komandiruotės trukdavo vis ilgiau ir vis dažniau. Bet juk meilei atstumas nesvarbus, tiesa? Laukiau.

Su nekantrumu laukiau, kada jis grįš, ir stengiausi padaryti jo laisvadienius įspūdingus, raminančius ir atpalaiduojančius. Vakarienės, filmų rinkimas, masažas, tvarkos namuose palaikymas, kad būtų smagu sugrįžti. Bet... Bet viskas nejučia krypo kita linkme.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Jei mylite savo vaikiną, bet jis jus stipriai skaudina – bėkite“

Laukdavau jo su visais galvoje išdėliotais planais, vakarienėmis ir panašiai, bet viskas dingdavo, kai jis sugrįžęs pradėdavo man vardyti savo planus, ką jam žūtbūt reikia atlikti čia, Lietvoje. Garažas, susitikimas su draugais, vakarėliai, noras išgerti... Svarbu – kad tik kuo mažiau laiko praleisti namuose, kurie buvo mano rankomis puoselėjami.

Kaskart grįžęs maisto jis nenorėdavo, nes būdavo arba išgėręs, arba jau pavalgęs degalinėje. Nuolatinis jo vežiojimas iš vieno taško į kitą mane vargindavo, o jei prasidėdavo išgertuvės pas draugus, man tekdavo ir visus juos išvežioti. Kentėjau, dažnai verkdavau.

Mano gimtadienis tapo pačia niekingiausia diena metuose. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, sėdėjau automobilyje šalia jo, gerokai išgėrusio ir aiškinančio man, kaip aš galiu verkti, kai jis dėl manęs stengiasi, o aš to nevertinu, kai jis viską bando daryti teisingai, o aš kritikuoju ir man nuolat niekas nepatinka. Kaltino, kad aš niekur nesiūlau jam nuvažiuoti kartu, kad bendrauju su žmonėmis, kurie neva bando pasiglemžti mane nuo jo...Tą gimtadienio naktį norėjau tiesiog prasmegti velniop. Išlipau, trenkiau durimis, paėjau toliau nuo mašinos, kurioje sėdėjo jis, priklaupiau ir ėmiau verkti iš širdies. O jis, surinkęs daiktus iš mašinos, liepė eiti namo ir liautis žliumbus. Pasakiau, kad neisiu ir važiuosiu pas tėvus. Bet tą kartą grįžau pas jį.

Taip ir gyvenome likusius pora mėnesių. Gėrimas, vežiojimas, komandiruotės, jo nebuvimas namuose, mano ašaros, bet tuo pačiu ir tikėjimas meile – kad viskas pasikeis ir kad tai tik laikina.

Tą gimtadienio naktį norėjau tiesiog prasmegti velniop. Išlipau, trenkiau durimis, paėjau toliau nuo mašinos, kurioje sėdėjo jis, priklaupiau ir ėmiau verkti iš širdies.

Galiausiai mano gyvenime įvyko stebuklas. Kartą mokslų bendražygė paprašė, kad nuvežčiau ją susitikti su draugu, kurio ji dar nemačiusi ir su kuriuo susipažino internete prieš geras tris savaites.

Buvo kovo pabaiga, kai pirmą kartą pamačiau Jį. Nuostabaus vardo savininką, tikslų gyvenime siekiantį, kas akimirką gyvenime judantį į priekį romantiką.

– Ugnius, malonu susipažinti. Hmm.. Vykau susitikti su viena, o štai susitikau su dviem iš karto. Nesitikėjau, – ramiu ir svaiginančiu balsu tarė jis, kai su drauge išlipome iš mašinos.

Tą kartą visą valandą beveik prakalbėjau aš, pasakodama anekdotus iš savo gyvenimo. Buvo malonu būti jo kompanijoje. Nors mano kalboje buvo daug žodžių apie Liudą, jo nesmerkiau, o kalbėjau tik tai, ką juokingo teko patirti.

Bekalbant net nepajutome, kaip praėjo laikas, ir Ugnius pasisakė, kad turi važiuoti savais reikalais. Palydėjau jį akimis ir pradėjau draugę įtikinėti, kad ji turi Jo nepaleisti. Mano akimis, jis atrodė toks vaikinas, kokių šioje žemėje reta. Bet ji greit suprato, kad jis man tiesiog krito į akį.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Ačiū, kad pagaliau mane palikai“

Kitą rytą po susitikimo pirma jį susiradau socialiniame tinkle „Facebook“ ir pradėjome bendrauti. Tikėjau, kad tai gali būti geras mano draugas, pašnekovas, bet kad jis taps mano gyvenimo palydovu, galėjau tik svajoti...

Juk gyvenau su vaikinu, kurį, rodės, mylėjau, stengiausi dėl jo ir tikėjau, kad jis pasikeis. Vis tik po atvirų ir širdį glostančių Ugniaus žodžių suvokiau, kad turiu kažką daryti. Praradau nemokamą studijų vietą, nepadėjau tėvams sodyboje, buvau tiesiog atsiskyrusi. Sėdėjau tarp keturių sienų ir laukiau išganymo.

„Man gaila, kad tokiai merginai, kaip tu – nuoširdžiai, atvirai, be galo linksmai, tenka patirti tokius dalykus pačioje jaunystėje, kai turi džiaugtis ir nuoširdžiai mylėti bei būti mylima. Na, bent jau aš pasistengsiu pabūti tavo saulės spindulėlis, kuris apšvies ir pradžiugins tave šiame tamsiame gyvenimo kely“, – kažkada pasakė Ugnius.

Po šių ir daugelio žodžių bei jaučiamo atvirumo bendraujant su žmogumi, pasiryžau siekti jo širdies. Išsiskyriau su Liudu. Nors praėjo jau daugiau kaip pora mėnesių po skyrybų, jis vis dar bando mane susigrąžinti.

Teigia, kad toks, koks buvo laimingas su manimi, suvokė tik tada, kai mane prarado. Kai prarado savo gyvenimo šviesą. Ta šviesa, deja, buvo užgesinta. Ją įžiebė tik Ugnius, padėjęs man suvokti „meilės“ sąvokos prasmę.

Praradau nemokamą studijų vietą, nepadėjau tėvams sodyboje, buvau tiesiog atsiskyrusi. Sėdėjau tarp keturių sienų ir laukiau išganymo.

Suteikęs man motyvacijos stengtis ir taisytis visur, kur tik galiu (moksluose, santykiuose su tėvais, pačios norų pildyme), jis verčia mane ne egzistuoti, o gyventi. Mėgautis kiekviena akimirka. Žinoti ir suprasti, kas yra juoda ir balta. Jis atvėrė savo širdį man, o aš jam. Tikiu, kad tai yra paskutinis (ir pirmasis žmogus, nes tik su juo supratau, kas yra meilė) mano palydovas, kuris nuolat bus šalia.

Aš noriu dėl jo stengtis. Noriu daryti jį laimingu. Noriu parodyti pasauliui, kad meilė tai nėra tiesiog susižavėjimas, norų patenkinimas ar bandymas pasprukti nuo didesnių problemų.

Meilė – tai jausmas, kuomet dvi sveikos sielos papildo viena kitą. Kai du laimingi žmonės žiūri vienas kitam į akis ir lingiuoja pavėjui, nors fone neskamba muzika. Kai jie jaučia tvyrančią meilę mintyse bei širdyje.

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų „Snow Arenos“ kuponą dviem.

„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.

Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.

Daugiau informacijos – snowarena.lt

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!