Tikra meilė – nuobodi?
Visos svajojame apie meilę. Tikrą ir amžiną. Tačiau neretai pasiduodame reklamose ar kino filmuose pateikiamiems jos vaizdiniams. Ir taip pat užsimanome romantiškų pasivaikščiojimų pajūryje, aistringų meilės prisipažinimų ir daug kitokių jausmų įrodymų.
Bet koks menas, kuriame vaizduojami ar atskleidžiami žmonių tarpusavio santykiai, yra paženklintas dramatizmo, kančios, liūdesio. Tai yra fonas, kuriame pagrindinių veikėjų – dviejų įsimylėjėlių – jausmai atrodo dar tvirtesni, tyresni, tobulesni… Romeo ir Džuljeta, Tristanas ir Izolda, pagaliau Eglė Žalčių karalienė – tai pasakojimai apie meilę, kuri atrodo siektinas idealas. Rodos, kas ją gali įveikti, kai net mirtis yra bejėgė.
Ar tikrai? Kas ten žino, kaip būtų susiklostęs jaunųjų įsimylėjėlių iš Veronos gyvenimas, jei tėvai būtų palaiminę jų ankstyvą meilę? Tikėtina, kad iš aistros gimtų pora rėkiančių vaikų, o paskui prasidėtų paprasta rutina – su nemigo naktimis, barniais, gal pinigų stygiumi ar pavydo scenomis…
Gyvenimo dramos sustiprina jausmus, juos apnuogina ir užaštrina, tačiau būtent banali kasdienybė juos patikrina.
Gyvenimo dramos sustiprina jausmus, juos apnuogina ir užaštrina, tačiau būtent banali kasdienybė juos patikrina.
Kita vertus, kažin ar jaunieji W. Shakespeare'o herojai tikrai mylėjo. Juk meilė daugiau, nei nenumaldomas noras būti kartu – tikrai mylintys geba paleisti vienas kitą – jei jau to tikrai reikia ir tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Bet, gerai pagalvojus, tenka pripažinti, kad nei viena nenorėtume patirti tokių svaiginančių jausmų, žinodama, kad laimingos pabaigos nebus.
Žinoma, galima liūdnai atsidusti, kad riterių laikai negrįš. Bet, vadinasi, neteks patirti ir neišsipildančios meilės? O juk viduramžių damos būtų kažin ką atidavusios už galimybę pačioms rinktis sutuoktinį – tą, kuris dainuoja serenadas, o ne kurį numatė tėvas. Kaip ir turėti skalbimo mašiną, indaplovę ar pakelį higieninių įklotų. Bet juk mums šie, kažkada prabangos elementai, yra tapę kasdienybe, negi dėl to džiūgausi? Juk reikia vis naujų troškimų?
Tikra meilė, kuri ir yra gyvenimo laimė, mūsų gyvenime dažnai yra tokia įprasta, kad jos nepastebime, ji atrodo kaip savaime suprantamas, nuobodus rakandas, kurį kasdien kilnojame, vartome, naudojame, bet taip ir nesugebame juo pasidžiaugti. Bent trumpą akimirką. Nuoširdžiai. Ir tik tada, kai jos netenkame, suprantame, kad svarbiausio dalyko gyvenime taip ir neįvertinome.
Taigi, ar tikrai nuobodūs mūsų gyvenimo epizodai yra tokie blogi?
Kartais atrodo, kas gali būti nuobodžiau, nei pusę šeštadienio tvarkyti namus, o paskui važiuoti vakarienės pas tėvus ar giminaičius? Bet juk nenorėtumėte, kad įvykiai keistųsi it greitame veiksmo filme ar meksikietiškame seriale, kur niekada nežinai, ką rezga kokia nors „blogietė”? Galbūt mama ar anyta pamokslauja, bet juk jos mus myli? Kol jos gyvos, tol ir mes jaučiamės jaunesnės.
Turėti savo namus, kuriuose galima daryti savo tvarką, tikrai ne toks ir menkas malonumas. O vyrai bene pirmą kartą žmonijos istorijoje eina ne medžioti ar kariauti, bet važiuoja į prekybos centrą pirkinių. Atsisveikinimas kur kas paprastesnis, nei išlydint riterį į mūšį, jausmų ir hormonų audros nešėlsta, bet tokia ta tikra laimė – be nelaimės nuojautos ir šešėlio.
Istorijos nutyli, kaip ilsėjosi drakoną nukovęs karžygys. Galima spėti, kad ilgai gėrė vyną ir triukšmingai šventė.
Prie televizoriaus drybsantis sutuoktinis, rodos, įkūnija šeiminio gyvenimo nuobodulį. Ar tikrai? Jei žmogus ilsisi ar atsipalaiduoja būtent taip, tai dar nereiškia, kad gyvenimo moteris jam nesvarbi. Istorijos nutyli, kaip ilsėjosi drakoną nukovęs karžygys. Žinant senovės papročius, galima spėti, kad ilgai gėrė vyną ir triukšmingai šventė. Be išgelbėtos mergelės šalia.
Kiekvienas iš mūsų turime poreikį pabūti tik su savimi. Todėl, užuot priekaištavus, kodėl gi nepasidžiaugti mažais gyvenimo malonumais – galima patinginiauti vonioje, paskaityti knygą ar paplepėti su drauge. Juk nebūtina vaikščioti sulipus it Siamo dvyniams?
Beje, bėgant metams romantikos iš tiesų mažėja. Bent jau tokios, kaip ji vaizduojama filmuose. Juk gėlės ar bilietai į teatrą kainuoja – kartais tuos eurus tenka atiduoti vaikų pietums. O pasivaikščiojimams dviese ar vakarienei žvakių šviesoje nelieka nei laiko, nei jėgų.
Tačiau pripažinkite sau: ar tikrai norėtumėte pusę nakties sėdėti vėsiame pajūryje? Gal susirangyti po šilta antklode ir pasikalbėti apie rytojaus planus ir yra tikroji šeimyninė ramybė? Kam ieškoti naujų iššūkių, potyrių, kai jau priėmėte svarbiausią – mylėti vienas kitą? Ir kur kas geriau tai daryti jaukioje namų aplinkoje, juk taip?
Puodelis arbatos į lovą, kai sergate ir sloguojate, ir bučinys į kaktą yra daug jausmingesnis ir tikresnis meilės gestas nei teatrališkas pasiryžimas „nuskinti žvaigždes“ – jau vien todėl, kad sirgti tenka dažniau, negaluodamos atrodome nekaip, o mūsų gyvenimo vyras tuo metu irgi nepatiria jaudinančios vienos nakties vilionės.
Apie laimingus gyvenimus filmų nekuria niekas. Į juos žiūrėti būtų taip pat nuobodu, kaip vartyti storus nuotraukų albumus su svetimų vaikų nuotraukomis. Tačiau į savo atžalų vaikystę galime spoksoti labai ilgai. Tebūnie taip ir su meile bei laime. Saugokime ir puoselėkime ją savo paprastoje kasdienybėje. Be dramų, ašarų ir priesaikų. Juk gyvenimas ir taip pametėja nemažai iššūkių. Kažkur juk turi būti ramybės uostas?