Edita Gozzoli – Tikrai ateis šviesesnis laikas!

Editos ir Mirko Gozzoli šeimos gyvenimas Italijoje iki karantino / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Editos ir Mirko Gozzoli šeimos gyvenimas Italijoje iki karantino / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
REMIGIJA PAULIKAITĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

„Dabar kaip niekada gerai tinka posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – telefono ragelyje skamba ramus šokėjos Editos GOZZOLI (40) balsas. Paskutinėmis akimirkomis, prieš uždarant Lietuvos sienas, ji su vaikais Evita (12) bei Romeo (3) ir vyru Mirko (44) kas – oru, kas – žeme pasiekė Kauną ir apsistojo nuomojamame bute. Šįsyk į svečius nekviečia: laikosi karantino...

Kaip jūs: ar sveiki, ramūs?

Kasdien visiems matuoju temperatūrą – atrodo, visi esame sveikučiai. Tačiau nekeliame kojos iš namų, kaip ir visa Lietuva. Man tas Europą apėmęs virusas taip primena Steveno Soderbergho filmą „Užkratas“... Juosta sukurta gal beveik prieš dešimtmetį, bet dabartinė situacija pasaulyje – grynai tokia, kaip ten vaizduojama!

Kodėl nusprendėte atsisveikinti su naujais elegantiškais namais Toskanoje, Livorno mieste, ir kuriam laikui keltis į Lietuvą?

Baseino sezono atidarymo savo kieme nesulaukėme... Buvo liūdna užrakinti namus, kuriuose įsikūrėme tik praėjusią vasarą. Per greitai juos teko palikti ne dėl trumpų atostogų, ne dėl darbų... Kaimynams pasakėme, kad išvykstame, paprašėme, kad į mūsų kiemą vis užmestų akį, o namų tvarkytojai – kad kartais ten užsuktų. Išvažiavome, nes Lietuvoje aš jaučiuosi saugiau. Man atrodo, kad šitoje įtemptoje situacijoje lietuviai atsakingesni.

Kaip ten būnant atrodo serganti Italija?

Ten vis dar ne visi žmonės supranta padėties rimtumą. Dar daug kam šis mirtį nešantis virusas atrodo tik paprastas gripas. Ir interneto portalai rašo, ir per televiziją gydytojai kalba, kad dabar – ne Velykų atostogos, kad reikia tai suprasti ir iš tiesų būti namuose. Didžiulė bėda, kad dėl masinio sirgimo Italijos ligoninėse nėra vietų kitiems sunkiems ligoniams. O juk ir pandemijos metu negaluoja širdys, sergama vėžiu... Gydytojai, iš kurių dabar visi laukia pagalbos, mano akyse yra šventieji. Jiems galime padėti saugodami save.