Tikroji joga. Kokia ji?

Kažkada seniai seniai Indijoje užgimusi jogos praktika šiandien taip užvaldė pasaulį, kad kone kas antras jo pilietis sakosi išmanąs šios praktikos ypatumus. Tačiau jogą, kurios žinias indai perduodavo vienas kitam nemokamai, kaip mokytojas mokiniui, vakariečiai sugebėjo paversti pelningu verslu, ką ten verslu – pinigų darymo mašina tikrąja šio žodžio prasme. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, pagaliau Lietuvoje jogos mokyklos dygsta kaip grybai po lietaus. Kuriamos vis naujesnės ir įmantriau skambančios jogos rūšys, o mokytojai ar instruktoriai teigia, kad joga – tai bilietas į laimingą gyvenimą. Turite rūpesčių? Praktikuokite jogą – atsikratysite. Slegia sveikatos problemos? Joga jas taip pat išspręs. Esate pervargęs, nuliūdęs, nežinote, ko norite iš gyvenimo, kamuoja blogos mintys... Joga – štai jūsų raktas į išsigelbėjimą.

Mokslininkai, tyrinėjantis jogos praktiką, taip pat pritaria, kad ji yra puikus būdas išsaugoti gerą savijautą bei sveikatą. Tik... toks nekaltas klausimėlis: ar tai, ką mes, vakariečiai, praktikuojame ir su pasididžiavimu vadiname joga, tikrai yra joga?..

Jei šį klausimą užduotumėte grynakraujui indui, savo gyvenimo kelyje sutikusiam tikrųjų jogų, jis greičiausiai mandagiai nusišypsotų ir pamėgintų gražiai išsisukti nuo atsakymo. Kodėl? Tasai indas žinotų, kad tai, ką praktikuojame Vakaruose, geriausiu atveju tėra tam tikra mankštos ar gimnastikos rūšis, su tikrąja joga turinti nedaug bendra. Tačiau patys indai, regis, dėl to nesikremta – puikiai išmano verslo ypatumus. Ir mums, vartoti trokštantiems vakariečiams, pateikia vartotojišką variantą. Arba mistišką panacėją nuo visų negalavimų.

Indijoje joga taip pat virsta verslu. Vienas po kito steigiami ašramai, netgi ištisi miesteliai, skirti dvasinių praktikų ištroškusiems ir iš įvairių pasaulio kampelių plūstantiems užsieniečiams. Vis pasigirsta kalbų, kad Indija turi rimtų ketinimų užpatentuoti jogą, esą saugodama šią unikalią sistemą nuo komercijos ir įvairiausių iškraipymų. 

Joga – ne mankšta

„Tikrasis guru neprašys užmokesčio už savo žinias. Tikrasis guru net ir už didelius pinigus neskleis savo žinių tiems, kurie nepasirengę jų išgirsti ir suprasti tikrąją jų kainą. Šiandien jogos reikšmė yra gerokai iškraipyta, nuvertinta ir perkelta į patį žemiausią – fizinį lygmenį. Iš tiesų joga – tai ne mankšta, o aukščiausioji dvasinė praktika, kelias į nušvitimą“, – štai ką sako jogos vardą gelbėjantys tikrieji jogai.

Kai praėjusiame šimtmetyje pirmieji jogos mokytojai nutarė jogos idėjas skleisti Vakaruose, jų misija tokia ir buvo. Jie tenorėjo vakariečiams suteikti daugiau altruizmo, dvasingumo, pagerinti sveikatą, padėti rasti kelią į save, o ne pristatyti dar vieną kūno mankštą. Iš pradžių viskas, regis, ir rutuliojosi numatyta linkme.

Praėjusio amžiaus viduryje jogą, kaip unikalią dvasinio tobulėjimo ir išsivadavimo iš materijos sistemą, atrado visokie neformalūs judėjimai, kaip antai hipiai. Ja buvo susižavėję legendinės ir grupės „The Beatles“ nariai. Tačiau bėgo dešimtmečiai, ir joga pamažu išvirto į tai, ką turime šiandien: padriką asanų, meditacijos ir kitokių dvasingumą imituojančių fragmentų mišinį. O kai kurios Vakaruose gimstančios jogos rūšys apskritai nedaug tedvelkia jogos harmonija ir yra panašesnės į intensyvias aerobikos treniruotes.

Tie, kurie kapstosi dar giliau, įžvelgia kiek kitokią jogos potekstę. Pavyzdžiui, kai kurie krikščioniškosios pasaulėžiūros filosofai sako, kad tikroji jogos prigimtis yra religinė ir doram krikščioniui ši praktika vargu ar išvis yra tinkama. „Kaip krikščionybės misionieriai įvairiausiais pavidalais nešė savo tikėjimą į svečius kraštus, taip ir jogai savąjį tikėjimą atnešė į Vakarus. Netgi šiandienos daugelyje suvakarietintų jogos variantų, kuriuos tegalime vadinti mankšta, galima atsekti įvairių religinių elementų. Žmonės aklai kartodami jogos mokytojų siūlomas mantras nė neįtardami meldžiasi Indijos dievams“, – teigia garsus induizmo ir jogos tyrinėtojas dr. Georgas Feuersteinas.

Tad kas gi toji joga?

Atsakyti viena striuka pastraipėle, kas yra tikroji joga, būtų „misija neįmanoma“. Ši dvasinė praktika, arba religija, filosofija, rutuliojosi daugiau kaip penkis tūkstantmečius. Žodis „joga“ kildinamas iš sanskrito šaknies yuj, kurios viena iš reikšmių yra  „susivienyti“. Su kuo gi jogai vienijasi? Tariant eiliniam prašalaičiui suvokiama kalba, jie vienijasi su visata, su dieviškuoju pasauliu.

Kaip žinia, induizmui, taip pat ir budizmui būdingas tikėjimas karmos dėsniais. Sakoma, kad žmogus tam tikru gyvenimo būdu, mintimis, poelgiais ir pan. formuoja savo karmą ir nuolat sukasi mirčių ir atgimimų rate. Galutinis jogos praktikuotojo tikslas yra nutraukti šį mirties ir atgimimo ciklą. Tai įmanoma tik patyrus aukščiausiąjį nušvitimą. Taigi visi jogų veiksmai, kad ir ką jie darytų – metų metus nevalgę ir negėrę užsidarytų į olą meditacijoms, levituotų ar kiaurai vertų savo kūną – yra ne parodomieji šou, kaip gali pasirodyti nieko neišmanančiam prašalaičiui, o dvasinis kelias, vedantis nušvitimo link.

Kuo ypatingas nušvitęs asmuo? Jis jau neprivalo atgimti šioje žemėje įprastu žmogaus pavidalu. O jei atgimsta, tai savo noru, vedamas altruistinių tikslų: skleisti išmintį ir gelbėti pasaulį nuo nežinojimo. Daugelis nušvitusiųjų šventenybių, tarp jų ir budizmo pradininkas Buda, taip pat buvo jogai.

Beje, egzistuoja dar viena įdomi teorija, kai kuriems uoliems krikščionims galinti įvaryti nemažą šoką. Ji skelbia, kad Jėzus Kristus taip pat tam tikra prasme buvo jogas. Kai kuriuos jo stebuklingais laikytus veiksmus, kaip antai ėjimą vandens paviršiumi, galėtų pakartoti itin pažangūs, aukštųjų sferų dėsnius išmanantys jogai. Pasak kai kurių religijų tyrinėtojų, senuose budistų vienuolynuose egzistuoja rankraščiai, kuriuose kalbama apie tai, kad būdamas paauglys Jėzus (Indijoje vadinamas Isa) su pirklių karavanu keliavo po Indiją, kur studijavo šventąsias knygas, taip pat ir jogos filosofiją. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti. Vis dėlto vienas faktas neišgalvotas: kai kuriuos Biblijoje aprašomus Jėzaus stebuklus kai kurie jogai išties galėdavę (galbūt ir tebegalintys) pakartoti. 

Mokslas nepajėgus suprasti

Šiandien tikrųjų jogų, kurie yra perpratę pirmapradę jogos esmę, pasaulyje nedaug. Aplinkinių jie vadinami mistikais, stebukladariais, burtininkais. Skeptikai abejoja, kad galios, kurias demonstruoja jogos meistrai, yra tikros. Juk šiais laikais esama ir magų, kurie geba daryti panašius stebuklus, bet visi žino, kad tai – meistriškas akių dūmimas. Tokiu atveju mes, vakariečiai, labai mėgstame įsiklausyti į tai, ką sako mokslas. Tik vadovaudamiesi pastarojo argumentais nustatome, kas yra tiesa, kas apgaulė.

Ir ką gi apie jogus sako mokslas? Pasirodo, nedaug kuo jis čia gali praversti. Mokslininkai, kurie pasiryždavo jogų gebėjimus įsprausti į mokslo rėmus, likdavo it musę kandę. Apgaulės jogo veiksmuose įžvelgti nepavyksta, bet reiškinio patvirtinti kaip realaus ir teisingo taip pat neįmanoma – stinga faktų. Kodėl? Nes tai, ką daro jogai, yra už

įprasto pasaulio suvokimo ribų. Netgi mums apčiuopiamame materialiame lygmenyje ne viską galima pamatuoti, pagrįsti konkrečiais faktais ir pritaikyti tam tikrus dėsnius. Ką jau kalbėti apie dvasinį...

Apie garsiausių istorijoje žinomų jogų galimybes nuo seno sklando legendos. Kalbama, kad patys pažangiausieji net mirti sugebėdavo taip, kad jų fizinis kūnas virsdavo subtiliąja energija ir ištirpdavo nebūtyje pasklisdamas vaivorykštės šviesa. Kad tai galbūt gali būti įmanoma, pamažu prabyla ir šiuolaikinė kvantinė fizika...

Didžiųjų jogų stebuklai

Jogų galių liudininkais mokslininkai yra tapę šimtus kartų. Neįprastų jų gebėjimų tyrimai buvo atliekami jau praėjusio šimtmečio viduryje.

Kartą mokslininkai aktyviai tyrė grupelę Tibeto vienuolių, praktikuojančių specialią karščio jogą. Jie valandų valandas visiškai nuogi sėdėjo sniege ir ne tik nesušalo, dargi aplink save ištirpdė nemažus plotus sniego. Kūno karštį sukelianti tummo energija, kurią galima valdyti protu, Tibete žinoma jau labai seniai. Šiuolaikiniam mokslui ji, deja, pasirodė neįveikiama…

Jogas Satjamurtis sugebėjo kaip panorėjęs reguliuoti širdies veiklą: pagreitinti širdies plakimą iki 250 ir daugiau tvinksnių per minutę arba visiškai ją sustabdyti. Visa tai buvo kruopščiai sekama moderniu širdies veiklą fiksuojančiu aparatu. Medikų nuostabai nebuvo galo, kai aparato ekranėlyje pasirodė tiesi linija, konstatuojanti, kad širdis visiškai sustojo. Bet… po valandėlės ji vėl plakė normaliu ritmu, o jogas buvo kuo gyviausias ir jautėsi puikiai. Mokslininkams tai atrodė visiška fantastika, o tam tikruose žmonijos sluoksniuose tai visiškai normalus reiškinys. Ir patikėkite, žmonių, sugebančių taip valdyti savo širdį pasaulyje yra ne vienas...

Pastaraisiais metais bene daugiausia visuomenės atgarsių sulaukė Prahladas Jani. Šis Indijos jogas teigia nieko nevalgantis ir negeriantis jau septynias dešimtis metų. Oloje gyvenantis asketas tokį stebuklingą gebėjimą vadina deivės Ambos Matos dovana. Mokslininkų išsamiai jis buvo tirtas 2003 ir 2010 metais. Abu tyrimai patvirtina, kad jogas visą stebėjimo laikotarpį – kelias savaites – burnoje neturėjo nė kąsnelio maisto, nė gurkšnio vandens, nėkart nėjo atlikti gamtinių reikalų. Abu kartus mokslininkai tegalėjo patvirtinti, kad Prahladas Jani tikrai yra apdovanotas unikaliu gebėjimu. Išsamesnio paaiškinimo, kaip jam tai pavyksta, nerasta... Tuo tarpu ezoterikos pasaulyje egzistuoja toks terminas „pranavalgiai“. Arba kitaip tariant, tai žmonės visiškai nevalgantys mums įprasto maisto  - gyvybėssyvų jie semiasi tieisog iš oro ir saulės šviesos.  Manote, jog tai nerealu? O gal jau metas perkratyti savo stereotipus...

P. S. Taigi iš viso to peršasi tik viena išvada: tai, ką galime matyti ir pačiupinėti, tėra menkutė pasaulio dalelytė. Įspūdingiausi dalykai nematomi ir neapčiuopiami. Ir turbūt nereikia aiškinti, kodėl. Tiesiog žmogaus sąmonė –  tai neišmatuojama beribė erdvė, tarsi pati visata...