„Kerbedžio dukra pamilo mokytoją“, „Beveik septyniolikos metų skirtumas“ – tokios skambios antraštės jau nebetrikdo pianistų, klasikinės muzikos atlikėjų poros – Konstancijos KERBEDYTĖS-SABALIAUSKIENĖS (22) ir Remigijaus SABALIAUSKO (39). Savo jausmus ir tikrąją meilės istoriją jiedu sudėjo į muzikinę programą, su kuria keliauja per Lietuvą.
Taip kaip buvo iš tikrųjų?
Konstancija: Iki devintos klasės su tėvais gyvenau ir mokiausi Panevėžyje. O kai beveik ketveriais metais vyresnis brolis nusprendė studijuoti Vilniuje, aš irgi išvažiavau mokytis į Čiurlionio menų mokyklą. Remigijus tada kaip tik po devynerių metų grįžo iš emigracijos ir atėjo dėstyti vokalo į čiurlionkę. Aukštas, žavus mokytojas iškart krito į akį. Vienuoliktoje klasėje net ėmiau papildomų vokalo pamokų, kad tik kuo daugiau galėčiau būti šalia.
Pabandžiau rodyti dėmesį, bet jo buvo griežtai pasakyta: „Jeigu po kelerių metų, kai baigsi mokyklą, dar bus įdomu, tada ir galėsime nueiti į pasimatymą.“ Nežinau, kaip paaiškinti, kas vyko mano širdyje, bet tiesiog jaučiau: tai yra žmogus, su kuriuo noriu būti visą likusį gyvenimą. Galbūt jam tai atrodė paauglės fantazijos, bet mano jausmai tik stiprėjo.
Kai susipažinau su Remigijumi, jam Kerbedžio pavardė nelabai ką sakė. Kaip man dėl to gera buvo!
Remigijus: Pradžioje visai nežiūrėjau rimtai. Nors reikėtų būti visišku stuobriu, kad nematytum meilės ženklų: kai triskart važiuoja į tavo spektaklį Kaune su gėlėmis ir saldainiais, kai per pamoką akių nenuleidžia... Bet aš studijavau Kanzase, o paskutiniais metais dar ir dėsčiau Teksaso universitete, todėl kaip kiekvienas dėstytojas išmokau saugotis visko, kas galėtų būti traktuojama kaip priekabiavimas.
Teksaso įstatymai apskritai yra kosmosas – jei ilgiau nei keturias sekundes žiūri į moterį, ji jau gali paduoti tave į teismą. Įsivaizduokite, kas norėtų, kad visi tavo profesiniai pasiekimai sudegtų dėl priekabiavimo skandalėlio? Todėl ir Lietuvoje man net minčių nekilo draugauti su mokine.