Tikroji meilė pagal vienuolį

* Esant iš tikrųjų giliems santykiams, pranyksta riba tarp mūsų ir kito žmogaus. Jis – tai jūs, ir jūs – tai jis. Jūsų kančia – tai tiesiog kančia. Kai suvokiate savo kančią, jūs stengiatės padėti mylimam žmogui ją sumažinti. Kančia ir laimė jums nestovi vienoje gretoje. Tai, kas vyksta mylimam žmogui, vyksta jums. Tikra meilė nepripažįsta atskirties ir diskriminacijos. Jo laimė – tai jūsų laimė.

Tai, kas vyksta mylimam žmogui, vyksta jums. Tikra meilė nepripažįsta atskirties ir diskriminacijos. Jo laimė – tai jūsų laimė.

Daugiau jūs negalite pasakyti: „Čia tavo problema.“

* Jei saują druskos ištirpinsime šaukšte vandens, tai šito vandens bus neįmanoma nė į burną paimti. Bet jeigu šią druską subersime į upę, iš jos ir toliau bus galima semti vandenį ir jį naudoti buityje. Upė beribė ir ji geba priimti, apkabinti ir pakeisti. Jei širdis maža, tai gebėjimas suprasti ir įsijausti yra ribotas, ir mes kenčiame. Mes nesugebame priimti kitų netobulumo ir reikalaujame, kad jie pasikeistų. Bet kai mūsų širdys pasidaro didelės, tie patys dalykai mums jau nesuteikia kančios. Mes įstengiame suprasti, pajausti ir atverti savo glėbį kitiems. Taigi priimame juos tokius, kokie yra, ir tada jie turi galimybę pasikeisti.

* Gilios meilės esmė – gebėti pasiūlyti laimę. Jūs galite tapti saulės spindulėliu kitam žmogui. Negalite pasiūlyti kam nors meilės, jei patys to nejaučiate. Todėl savo viduje pasistatote jaukų namą, priimdami save tokį, kokie esate, ir mokydamiesi mylėti bei gydyti save. Praktikuokitės sąmoningai patirti laimės ir džiaugsmo momentus. Tada turėsime ką pasiūlyti ir kitam žmogui. Štai kodėl mylėti tai yra menas maitinti savo laimę. Supratimas kito kančių – geriausia dovana, kurią galite padovanoti šalia esančiam žmogui. Supratimas – tai dar vienas meilės vardas. Jeigu nesuprantate, negalite mylėti.

* Dažnai mes įsimylime ne todėl, kad iš tikrųjų mylime ir suprantame savo aistros subjektą, o kad nukreiptume savo mintis nuo savų kančių – gyvenimiškų nesklandumų, nemalonių emocijų. Kai išmoksite mylėti, suprasti ir nuoširdžiai užjausti save, tik tada galėsite iš tikrųjų, nuoširdžiai mylėti ir suprasti kitą žmogų. Mylėti nesuvokiant savo jausmų, vadinasi, sužeisti ir įskaudinti kitą. Kad žinotumėte, kaip mylėti, būtinai turime pažinti. O kad pažintumėte, privalote klausyti ir įsiklausyti. Jeigu iš tikrųjų mylite, turite tą žmogų paguosti ir palengvinti jo kančias. Tai menas. Jeigu nesuprantate, kur slypi jo skausmo priežastis, negalite padėti. Kaip gydytojas negali padėti ligoniui, jei nenustato jo negalavimo priežasties. Kuo labiau suprantate, tuo stipriau mylite; kuo stipriau mylite – tuo aiškiau ir daugiau suprantate. Tai dvi vienos realybės pusės. Gebėjimas suprasti ir gebėjimas mylėti yra vienas ir tas pats.

* Dažnai kartodami „Aš tave myliu“, mes pabrėžiame „Aš“ ir nesusimąstome apie pačią meilę, kokia ji gili. Viskas dėl to, kad esate įkalinti savo ego. Laikote save atskiru, bet pasaulyje neegzistuoja toks dalykas kaip atskiras „Aš“. Juk spalvingą gėlės žiedą sudaro nespalvoti elementai, kaip antai: chlorofilas, saulė ir vanduo. Ir jeigu iš gėlės viską atimtume, iš jos nieko nebeliktų. Taip ir žmogus. Jūs negalite egzistuoti tik sau. Jūs galite gyventi tik bendruomenėje. Kiekvienas esame sudarytas iš įvairių elementų: žemės, saulės, tėvų ir protėvių. Santykiuose jaučiama mylimojo kančia yra jūsų kančia, o jūsų laimė – jo laimė. Taip suvokdami meilę, kalbate ir elgiatės visiškai kitaip. Tai savaime gali gerokai sumažinti kančias.