Tikros istorijos: ar dar kada sugebėsiu mylėti?..

Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs. Meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs jausmas, kuris priverčia žmogų šypsotis plačiausia šypsena. Meilė – tai aistra, draskanti krūtinę ir kūną, neleidžianti miegoti naktimis. Mano atveju, meilė – postūmis į kerštą, noras sukelti skausmą tam, dėl kurio jauna, nepatyrusi kaimo mergaitė praliejo šitiek ašarų, o dienas leisdavo vienui viena, nepastebėdama gražių, saulėtų paauglystės dienų.

Dramatiška meilės istorija prasidėjo Žemaitijoje (kur žmonės, atrodo, yra užsispyrę, tačiau nuoširdūs). Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Vytautas (vardas pakeistas, kad tas žmogus nepasijustų žvaigždė, jog apie jį rašomos istorijos), – abiturientas. Mokėmės skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau.

Susipažinau su Vytautu telefonu. Jis gyveno vos 13 km nuo gimtojo mano miestelio. Susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, kad mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau Vytauto būdas buvo kitoks: jis buvo melancholiškesnis, ramus, mėgstantis paskęsti mintyse ir depresijose.

Kyla klausimas – kodėl jaunam vaikinui depresuoti? Atsakymas trumpas – dėl savo neva nelaimingo gyvenimo ir nieko gera žadančios ateities (leidžiu sau paminėti, kad vaikinas ne kartą bandė žudytis, bet jam nebuvo lemta baigti savo egzistencijos).

Istorijos charakteriai – vaikai, tačiau istorija toli gražu nėra vaikiška, nes net ir dabar, rašant ją, man gaila savęs, savo turėjusių būti gražių ir linksmų dienų. Kodėl? Atsakymas – dėl Jo. Mano gyvenimas iki mūsų pažinties buvo kitoks. Buvau linksma, veikli ir energija trykštanti mokinukė. Nebuvau laiba stirnaitė, priešingai – apkūni, strazdanėlėmis nubučiuotu apvaliu veiduku, bet mylima šeimos, draugų. Man nieko netrūko, džiaugiausi savimi tokia, kokia buvau.

Susipažinusi su Vytautu, po kelių mėnesių tapau kitokia – tiek išorėje, tiek širdies gelmėse. Sulieknėjau, maistas ir saldumynai tapo nebemieli, gyvenimo džiaugsmu tapo nedidelė porcija ledų ir Vytautas. Gavusi nuo jo žinutę, nušvisdavau. Tačiau tas nuoširdus ir nekaltas džiaugsmas greitai virto juoda depresija, ašarų pakalne ir nenoru gyventi, nes susitikau su Juo... Į susitikimą ėjau visa drebėdama, nes jau tada žinojau, kad Vytautui nesu abejinga, bet dar nesupratau, koks jausmas slypi manyje: susižavėjimas, aistra ar meilė...

Eidama susitikimo vietos link, puikiai žinojau, kad, pamačiusi jį, liksiu patenkinta, nes man patiko to žmogaus siela, o išvaizda tapo nebesvarbi. Susitikusi jį supratau, kad ne veltui jis pasakodavo, kad jam jau pabodęs merginų dėmesys. Tamsoje stovėjo aukštas, gražaus kūno sudėjimo mano svajonių princas. Priėjusi arčiau, išvydau rudas, pilnas susijaudinimo, bet nuoširdžias akis. Jo grožis mane tiesiog pribloškė.

Prisiviliojau, pagavau jo simpatijas, flirtavau iki tos ribos, kol jis patikėjo, jog aš jam vis dar neabejinga, ir... Strėlės į jo širdį – mano nuoširdus juokas ir jo, suaugusio vyro, nuoširdžios ašaros.

Ėjome pasivaikščioti, bendravome, kalbėjome, juokėmės (tada jis neatrodė prislėgtas ar liūdnas). Vakaras baigėsi, turėjau grįžti namo. Mačiau, jis norėjo mane pabučiuoti, bet nedrįso. Aš džiaugiausi dėl to. Buvau girdėjusi tokį prietarą – jei pirmas pasimatymas be bučinio, laukia ilgas bendravimas. Naiviai tuo tikėjau.

Po mūsų susitikimo bendravimas prigeso – gaudavau vis mažiau ir mažiau jo žinučių. Jaudindavausi dėl jo, gal jam kas nutiko. Atakuodavau lavina SMS žinučių iki tos dienos, kai naktiniame klube išvydau jį su kita. Negana to, naująją savo „auką“ jis atsitempė šokti prie manęs – jaučiausi pažeminta ir nieko verta. Akyse pasirodė nuoširdžios ašaros.

Neverkiau.

Pasakiau sau, kad jis to nevertas. Ryte gavau jo žinutę – atsiprašymo. Neva Vytautas nedrįso manęs užkalbinti. Naiviai manė, kad patikėsiu. Negalėjau ilgai pykti (tada dar buvau kitokia), todėl po poros dienų parašiau jam. Jis atrašė labai trumpai: „Nenoriu tavęs skaudinti, dėl tavęs pačios nutraukiu mūsų bendravimą.“

Akyse nebebuvo ašarų, širdis draskėsi ir šaukė pašauto vilko balsu. Nežinojau, kur dėtis. Atrodė, praradau visą gyvenimo džiaugsmą. Leiskite priminti, kad tada man buvo vos penkiolika. Kankinausi taip dar keletą metų. Tačiau nusprendžiau jam atkeršyti – įskaudinti be gailesčio (gerai, būsiu sąžininga), netgi skaudžiau negu šis mane. Norėjau, kad jo širdis ne tik klyktų, bet ir plyštų iš skausmo. Tačiau nežinojau, kaip tai padaryti. Nenorėjau jam suteikti fizinio skausmo, nes jis ne toks kaip moralinis ar sielos žaizdos. Todėl, būdama abiturientė, padariau savo – atkeršijau. Iš apvalios, naivios mergaičiukės išaugau aukšta, simpatiška mergina, troškusia vieno – keršto ir jo širdies dužimo.

Trumpai: prisiviliojau, pagavau jo simpatijas, flirtavau iki tos ribos, kol jis patikėjo, kad aš jam vis dar neabejinga ir... Strėlės į jo širdį – mano nuoširdus juokas ir jo, suaugusio vyro, nuoširdžios ašaros. Turbūt esu, kaip kartais mėgsta sakyti vyrai, kalė... Taip, tokia ir likau vaikinų atžvilgiu. Kas dėl to kaltas? Jis.

Likimas iškrėtė ne kokį juokelį – įstojau mokytis į tą patį universitetą, kaip ir jis. Netgi į tą patį fakultetą. Mūsų svajonė buvo vienoda – studijuoti užsienio kalbą, tačiau jis savo svajonės neišpildė. Ją išpildžiau aš. Išpildžiau ją už mus abu. Dažnai susitikdavau jį fakulteto koridoriuose. Kurso draugės klausdavo, iš kur pažįstu šį gražuolį. O aš tik nusišypsodavau ironiška šypsena.

Gyvenimas – ironija. Kažkada troškusi jo dėmesio, studijuodama universitete sulaukdavau jo per akis (iš jo). Slampinėdavo koridoriuje, stengdavosi sugauti mano žvilgsnį. Buvau apatiška jo pastangoms. Kad ir kaip būtų keista, retkarčiais gaudavau Vytauto žinučių į pažinčių svetainių pašto dėžutes. Iš mandagumo atrašydavau klausdama savęs, kodėl jis niekaip nepasitraukia iš mano gyvenimo? Kodėl neleidžia jo pamiršti? Paskutinį kartą jo „vizitas“ buvo prieš keletą mėnesių.

Nemeluosiu, visada aplanko nuostaba, tačiau jausmų nebėra. O jo dėmesys vis nedingsta. Praėjo jau šešeri metai, dažnai jį susitinku savo studijų mieste, einantį su panele, tačiau net ir dabar dar pagaunu jo simpatijos man pilną žvilgsnį, liūdnas ir nevilties pilnas akis. Norėčiau kaip kadaise paguosti jį, tačiau jis turi tą, kuri jį guodžia, o ir aš, turbūt, guosčiau jį tik iš humanizmo paskatų. Jo „dėka“ pasidariau ledo karalienė, dėl jo kaltės bijau susirasti artimą žmogų, nes bijau taip kentėti.

Vis dar jaučiu skausmą, kai aplanko prisiminimai. Nebenoriu, kad kas nors man dar kartą plėšytų širdį. Tačiau man ramybės neduoda klausimas – nejaugi tai buvo meilė? Ar kada dar sugebėsiu mylėti?..

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.