„Žmogus kelią gali padaryti didingu, o žmogų didžiu daro kelias“, – sakė išmintingasis Konfucijus. Kas tai? Ne, tai ne įžanga į graudžią ir nelaimingą meilės istoriją ir tai ne vienas tų pasakojimų, kai įsimylėjėliai, įveikę visas gyvenimo negandas, galiausiai gyveno ilgai ir laimingai. Ši istorija – apie mane, moterį, ieškojusią savęs, savo gyvenimo kelio, norėjusią apčiuopti pačią jo esmę, o ne apvažiuoti gyvenimą prabangiu automobiliu iš šono...
„Niekada nesakyk niekada“ – sena, iki gyvo kaulo puikiai visiems žinoma frazė. Tačiau pasakę ją garsiai, dažniausiai nelabai suvokiame jos prasmės ir vargu ar susimąstome apie šios minties gilumą. „Niekada nesakyk niekada“ – tai trys žodžiai, tapę man kelrode žvaigžde. Šis posakis – vienas tų lemtingųjų, smarkiai paveikusių ir pakeitusių manąjį gyvenimą...
Mano Kelias į save prasidėjo nuo suvokimo, kad daugiau nebegaliu gyventi taip, kaip gyvenau tada. Darbas daugiau nebeteikė tokio pasitenkinimo kaip karjeros pradžioje, buvo šeima, tačiau kažkas mano ir vyro santykiuose tarsi sulūžo, nutrūko ir tapome vienas kitam svetimi žmonės (o gal apskritai nebuvome artimos sielos?), dukra išaugo ir jos interesai jau seniai peržengė gimtųjų namų sienas. Stovėjau prie atviro lodžijos lango ir grožėjausi žvaigždėtu dangumi... Didžiulis mėnulis žvelgė man tiesiai į akis ir tarsi klausė manęs: „Na ir kas toliau, moterie?“
„Kas toliau?..“ – retoriškai paklausiau savęs. Tyla... Jokio mano atsako... Gyvenime turėjau viską (pagal tuometį mano supratimą, žodis „viskas“ man siejosi su materialiais dalykais). Buvau dukra, žmona, moteris, puiki savo darbo srities specialistė, bet... Kažkas buvo ne taip, kažko trūko, siela tarsi kitoje vietoje ieškojo savo laimės. Stovėjau balkone ir mąsčiau: nors ir nebėra to jaunatviško entuziazmo, išmokau priimti sprendimus, nors jau nebėra to tikrojo džiaugsmo, jaučiu šiltą, malonų švelnumą, nors ir nebeliko tų iš proto vedančių apkabinimų, atsirado stabilumas... Dieve, noriu atgal į vaikystę, kur gyvenimas gražus visomis savo spalvomis ir turiniu!..
Tuo momentu dar negalėjau to išreikšti žodžiais, bet giliai viduje jau jutau, kad netolimoje ateityje manęs laukia kažkas be galo svarbaus... Ir man absoliučiai nebuvo baisu, kaip kartais nutinka tam tikro amžiaus žmonėms. Jaučiausi pasiruošusi permainoms.
Nepastebime, kad žodžiu „niekada“ apvagiame patys save, darome savo gyvenimą liūdną, niūrų ir tuščią, tampame vis mažesni ir mažesni, niekam nereikalingi žmogeliūkščiai su menkomis galimybėmis ir dideliais reikalavimais...
Po savaitės (galbūt ir mažiau – tiksliai dabar nepamenu) pas mane į svečius atvažiavo draugė. Šnekučiavomės ir su pasimėgavimu gurkšnojome kavą. Ji iš lėto man pasakojo apie tinklinės rinkodaros galimybes. Tąsyk pirmą kartą nepasakiau savo mėgstamo žodelio „niekada“...
Dėkoju Dievui ir likimui už tą vakarą, nes būtent nuo jo prasidėjo naujasis mano gyvenimas – likimas mane atvedė į reiki pasaulį. Štai taip netikėtai! Pradėjau skaityti kitokio pobūdžio knygas, susitikinėti su žmonėmis, kurie mąstė kitaip nei aš. Mano mintys pamažu ėmė veržtis iš sustabarėjusių gyvenimo šablonų, pradėjau atsiriboti nuo įkyriai visuomenei brukamų svetimų idėjų. Mokiausi ir stengiausi kuo geriau pažinti gyvenimo mozaiką, arba, kaip mėgstama sakyti, pradėjau individualų pasaulio suvokimo kelią.
Pamažu artėjau prie susitikimo su savo Mokytoju. Vardas mano Mokytojo man lemtingas – Tikėjimas. Kiek vėliau supratau, kad mano tikslas – tai išmokti (pasi)tikėti savimi ir tapti laidininke / tarpininke pasaulyje, kuris yra nuostabus, daugialypis ir daugiamatis.
Nuo to laiko prabėgo beveik dešimt metų... Jei dabar pasakyčiau, kad mano gyvenimas tapo kitoks, – nepasakyčiau nieko. Sunku žodžiais nusakyti tuos vidinius pokyčius, įvykusius manyje nuo to laiko. Tektų išleisti ne vieną tomą, kad pavyktų aprašyti viską, kas manyje keitėsi. Aišku, galiu papasakoti įvykius, nutikusius per tą dešimtmetį, tačiau jie visiškai neatspindės ir neperteiks nė kruopelytės to didelio vidinio mano Pokyčio, kuris vyko ir tebevyksta manyje kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę Kelyje į save pačią.
„Niekada“ – žodis, užkertantis kelią galimybėms, galinčioms ateiti į mūsų gyvenimą. „Niekada“ dažnai sakydavome vaikystėje: „niekada daugiau to nedarysiu (nebešoksiu, nebebėgsiu, nebešėliosiu...)“, „niekada to nebekartosiu (blogų žodžių, poelgių...)“, „jie kvailiai, todėl niekada su jais nebebendrausiu“... Manau, kiekvienas mūsų puikiai dar papildytų šį sąrašą savais „niekada“. O kai suaugome? Galvojate, labai pasikeitėme? Štai „niekada“ iš suaugusiųjų gyvenimo: „aš jau suaugęs žmogus, tad niekada jūsų nebeklausysiu“, „niekada netekėsiu už šio vyro“, „niekada nevalgysiu to ar ano“, „niekada neužsiimsiu tokia nesąmone“ ir t. t.
Taigi, vis dažniau tardami žodį „niekada“, nesąmoningai patys pasistatome didžiulę neįveikiamą sieną savo galimybėms. Mes taip pripratome ir net galiausiai nė nebepastebėjome, kaip mūsų gyvenimas pavirto pilka, niūria kasdienybe... Televizorius tapo vieninteliu bendravimo su pasauliu langu. Tačiau koks tai langas?! Katastrofos, žmogžudystės, stichinės nelaimės... Ir štai aš niekada nebevažiuosiu traukiniu, niekada nebeskrisiu lėktuvu, niekada... Pasaulis mažėja... Maža to, viskam, kas vyksta, mes imame rašyti savo vertinimo balus, primygtinai brukti savo nuomonę ir požiūrį atžaloms (pvz.: „niekada nedraugauk su ta mergaite / berniuku“, „niekada nesusidėk su šia kompanija“, „niekada nelėk beprotiškai greitai“ ir kt.). Mes ribojame ir save, ir savo vaikus, kurių gyvenimas pilnas galimybių ir kurie vis dar mato nuostabią vaivorykštę galimybių erdvėje.
Kai tariu šį nelemtą žodį „niekada“, pajuntu Visatos signalą: tai yra tai, ko man žūtbūt reikia. Paradoksalu, tačiau būtent taip yra! Kai kitąkart sakysite žodį „niekada“, tiesiog sustokite ir pagalvokite: gal būtent dabar atėjo tas laikas imti ir padaryti tai, ko ką tik atsisakėte? Gal būtent tai yra puiki proga pažinti kitokių, dar niekuomet neregėtų spalvų pasaulį? Gal būtent šis sprendimas jums bus lemtingas ir pateiks beprotiškai didžiulę dovaną? Gal pasaulis laukia būtent tokio jūsų verdikto, kad galėtų jums parodyti dėlionės detalę, kurios kaip tik trūksta jūsų gyvenimo mozaikoje?..
Likimo keliai – tai keliai didžių galimybių. Išnaudojame tik 2 proc. to potencialo, kurį mums siūlo Visata, ir nė nereaguojame į tai. Nepastebime, kad žodžiu „niekada“ apvagiame patys save, darome savo gyvenimą liūdną, niūrų ir tuščią, tampame vis mažesni ir mažesni, niekam nereikalingi žmogeliūkščiai su menkomis galimybėmis ir dideliais reikalavimais...
Taigi siūlau šiandien visiems išvengti to nelemtojo „niekada“ ir priimti kitą sprendimą – žengti į vidinį Sielos pasaulį, kad suprastume, jog didžiosios gyvenimo paslaptys iš tiesų slypi mūsų pačių esybėje, kad suvoktume, koks potencialas tūno mumyse, kuo tapsime, jei sugebėsime perskaityti senuosius „raštus“, kuriuos saugo vidinis mūsų Sielos pasaulis...
Išmokti suprasti save – tai didis kelias asmeninio gyvenimo Magijos viršūnių link...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠYTUME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!