Tikros istorijos: buvau pačiame dugne

Žinau, kad niekuo neverta stebėtis šiame gyvenime, bet vis tiek esu be galo priblokšta žmonių beširdiškumo, nesugebėjimo atjausti ir paremti kitokius nei jie. Bet tokie tikriausiai mes, lietuviai, esame... Jei kažkam gyvenime nesiseka, jei kažkas suklumpa, užuot padrąsinę, padėję susivokti, atsitiesti, su didžiausiu malonumu galutinai sumurkdome į purvą. Taip... labai paprasta kitus vadinti visokiais bjauriais epitetais, kai esi saugiai pasislėpęs kažkur toli už kompiuterio. Bet tai tikrai nėra kieta. Apšaukdamas kitą idiotu, pats netampi protingesnis. Atvirkščiai, tai tik rodo, kiek daug pas mus yra dvasiškai menkų žmonių. Be abejo, sunku suprasti kitą žmogų, kai pats niekada nebuvai visuomenės paribyje. Bet galėtume bent jau pamėginti...

Aš pati puikiai įsivaizduoju, ką ta mergina išgyvena. Pati kažkada buvau įtraukta į tikrų tikriausią gyvenimo dugną ir, kol atsitiesiau, apsivaliau nuo praeities ir sustiprėjau, prireikė ne vienerių metų.

Likimas nuo mažens nelepino manęs. Gimiau gilioje provincijoje – mažame kaimelyje. Drauge su kitais penkiais broliais ir seserimis augome sukiužusiame namelyje. Gyvenome labai nepasiturinčiai, tėvai nuolat girtavo. Kartais namie nebūdavo net ko valgyti. Dar ir dabar puikiai pamenu, kaip kartais su broliais iš pakampių surinkdavome tuščius alaus butelius, nunešdavome juos į parduotuvę ir už gautus pinigus nusipirkdavome batoną. Vos išėję iš parduotuvės, sulaužydavome jį gabalais ir tuoj pat suvalgydavome. Jis atrodė toks dieviškai skanus...

Nekenčiau ir gėdijausi tos aplinkos, kurioje gyvenau.  Paslapčia svajojau apie kitokį gyvenimą, apie gražius daiktus, kurių niekada neturėjau, apie svaiginamas keliones. O juk nebuvau mačiusi net Baltijos jūros...

Nutiko taip, kad kartą su seserimi išsiruošėme į didesnį miestelį – į šokius. Man tada buvo šešiolika. Pasipuošėme, kaip tik išmanėme, pasidažėme.

Ten pirmąkart ir sutikau jį. Atvažiavo dailiai išblizgintu BMW. Kietas vyrukas iš didelio miesto. Akivaizdžiai už mane vyresnis. Toks tvirtas ir pasitikintis savimi. Su keliais draugais aukštai iškėlęs galvą įsitaisė prie baro, o visos provincijos mergiotės tiesiog nėrėsi iš kailio, kad būtų jo pastebėtos. Nepretendavau į jų gretas, neturėjau vilties su jomis konkuruoti. Jaučiausi menka kaip žemės dulkė. Todėl tiesiog netekau amo, kai jis priėjo prie manęs ir užkalbino.

Kai namo parvykau iškvepintu blizgančiu jo BMW, visą naktį neužmigau. Bijojau, kad kai pabusiu, paaiškės, jog visa tai – tiesiog sapnas.

Jis nebuvo iš tų vyrukų, kurie gražbyliauja, bet jo dėmesys man buvo labai dosnus. Be jokių užuolankų pareiškė, kad nuo šiol aš jo mergina ir kad privalau padoriai atrodyti. Pripirko man įvairių seksualių drabužėlių, apatinių, kosmetikos ir kvepalų, padovanojo mobilųjį telefoną. Vargšė kvailutė – apkvaitau iš laimės ir net suvokti negalėjau, į kokius spąstus patenku.

Jis veždavosi mane į įvairius pasilinksminimus. Prasidėjo cigaretės, alkoholis. Kai bandydavau prablaivėti ir pasakyti, kad nenoriu taip gyventi, jis mane nutildydavo ir sakydavo: „Nusiramink. Argi nelinksma? Mano mergina turi būti linksma.“

Galiausiai taip įsilinksminau, kad nustojau lankyti mokyklą, apleidau namus. Skendėdama nuolatiniame svaigulyje, buvau tampoma po įvairiausias vietas. Bet tai dar buvo ne pabaiga. Netrukus prasidėjo kiti nuotykiai...

Mano „vaikinas“ (šį žodį parašiau kabutėse neatsitiktinai) iš tiesų buvo narkotikų prekeivis ir suteneris. Niekada jis manęs nemylėjo ir net tokių minčių neturėjo. Niekada nebuvau ir jo mergina. Tiesiog jam reikėjo mane įtraukti į tą liūną ir sužlugdyti, kad paskui nesipriešindama vykdyčiau jo komandas.

Kartą pakėlė mane vidury nakties miegančią po gausių išgertuvių, nutempė po šaltu dušu, trenkė per veidą ir liepė atsipeikėti. Tada tiesiai ir išdrožė, kad jam nereikia tokios nusivažiavusios merginos kaip aš. Bet jis esą mane ištraukė iš šiukšlyno ir padarė žmogumi, o tam išleido krūvą pinigų. „Gražuole, esi man daug skolinga, o skolas reikia grąžinti“, – išsiviepė patenkintas.

Nieko nejaučiau, apie nieką nesvajojau, nieko nenorėjau – buvau kaip pripučiama lėlė. Vienintelis noras, kurį tesugebėjau suformuluoti buvo numirti, išnykti nuo šios žemės paviršiaus, nes šiaip ar taip, niekas manęs dėl to nepasigestų.

Kaip tas skolas turėjau grąžinti, tikriausiai visiems aišku – seksas už pinigus. Sakė man: „Atidirbsi, kiek esi skolinga, galėsi eiti savais keliais.“ Tačiau prabėgo daugiau kaip metai, o galo nebuvo matyti. Buvau per silpna ir per daug įbauginta, kad pasipriešinčiau. Tapau visiškai apatiška, apmiriau viduje. Nieko nejaučiau, apie nieką nesvajojau, nieko nenorėjau – buvau kaip pripučiama lėlė. Vienintelis noras, kurį tesugebėjau suformuluoti, buvo numirti, išnykti nuo šios žemės paviršiaus, nes šiaip ar taip, niekas manęs nepasigestų. Buvau visiškai viena. Broliai ir seserys nuo manęs nusigręžė – gėdijosi mano gyvenimo būdo. Jokių draugų ir taip niekada neturėjau. O tėvams buvo tas pats – esu aš ar ne. Taigi mirtis atrodė kaip panacėja nuo šio siaubingo gyvenimo.

Visgi vieną dieną manyje kažkas pabudo. Kaip dabar sau sakau – tai Dievas ištiesė man – nusidėjėlei – savo ranką.

Po eilinio „pabendravimo“ su klientu miško stovėjimo aikštelėje, privažiavo mano "darbdavys“. Liepė sėstis į jo automobilį ir tiesiai šviesiai pasakė, kad privalau išvažiuoti į Vokietiją. Viskas esą jau suderinta. Rytoj anksti ryte turiu būti pasiruošusi. Pajutau, kaip mano viduje kažkas sukunkuliavo. Iš visų jėgų sušukau jam į veidą: „Niekur aš nevažiuosiu! Dink iš mano gyvenimo tu, išgama!“ Vienu ypu išklykiau jam visą tiradą siaubingų žodžių, pasakiau viską, ką galvoju. Tada jis griebė mane už plaukų ir trenkė į automobilio panelę. Iš nosies pasipylė kraujas. Bet man buvo jau vis tiek – buvau pačiame dugne ir neturėjau ko prarasti. Įsikibau į jį nagais ir pradėjau akėti jam veidą. Tokio įniršio ir jėgos nebuvau patyrusi niekada gyvenime.

Tada jis šiaip ne taip užlaužė man rankas ir ištempė iš automobilio. Mušė ir spardė kojomis, kiek pajėgė. Paskui paliko ir nuvažiavo.

Likau gulėti viena, visa plūstanti kraujais vidury nakties miško aikštelėje. Atrodė, kad mirtis tuoj mane pasiims. Tikriausiai kurį laiką buvau netekusi sąmonės. Atsipeikėjau paryčiais. Kūnas buvo kaip švininis, baisiai skaudėjo galvą, pykino, drabužiai sulipę nuo kraujo. Nelabai orientavausi, kur esu. Visgi instinktyviai pradėjau žingsnis po žingsnio per mišką judėti pirmyn. Radusi mažą ežeriuką pamėginau nusiprausti. Bet matyt ir vėl praradau sąmonę. Kai vėl atsipeikėjau, jau tikriausiai buvo diena. Vėl nusiprausiau. Vis dar beprotiškai skaudėjo galvą ir pykino, bet jau galėjau bent truputį mąstyti. Pamėginau apžiūrėti kūną – visur vien kraujosruvos ir sutinimai. Atsiguliau ant samanoto ežeriuko kranto ir, taip žiūrėdama į dangų, gulėjau, kol ėmė temti. Vakare pamėginau eiti. Sekėsi sunkiai, bet judėti galėjau. Tik... kur eiti? Supratau, kad neturiu kur. Visgi pradėjau eiti. Be tikslo, be nuovokos...

Išėjusi į laukymę, pamačiau gyvenvietę. Beveik pačiame miško pakraštyje stovėjo nedidelė bažnytėlė. Šalia jos pastate degė šviesa. Negalėčiau pasakyti, kodėl, bet patraukiau tiesiai į tą šviesą. Iš visų jėgų pabeldžiau į duris. Jas atidariusi moteriškė neteko žado nuo mano išvaizdos. Įleido mane į vidų ir pasakė, kad reikia skubiai kviesti greitąją ir policiją. Vargais negalais įtikinau ją, kad to nedarytų. Paprašiau, kad, jei įmanoma, tik leistų kur nors prisiglausti nakčiai. Tada toji moteris pasakė, kad turi pasitarti su klebonu – tai jo namai.

Už kelių akimirkų atskubėjo jau dviese. Trumpai pasikalbėjome su kunigu. Jis sutiko bent kurį laiką nekviesti policijos  ir greitosios, tik paprašė šeimininkės, kad padėtų man nusiprausti, sutvarstytų žaizdas ir paklotų lovą. Kai jau gulėjau pataluose, jis atėjo pas mane su arbata. Pasiteiravo, gal norėčiau pasikalbėti. Tikrai niekada nebuvau tikinti, niekada nėjau ir į bažnyčią, bet, matyt, tikėjimas visgi yra kiekvieno žmogaus širdyje... Net pati nepajutau, kaip įsikniaubiau veidu kunigui į ranką ir ėmiau balsu raudoti. Paskui pradėjau pasakoti, visiškai atvirai, nieko nenutylėdama. Galiausiai pasakiau, kad nebežinau, ką man toliau daryti ir kur eiti, nes nieko šiame gyvenime nebeturiu.

Tą vėlų vakarą (tiksliau – naktį) nuostabusis kunigas pasakė man daug gražių žodžių: apie tikėjimą, apie viltį, apie Dievą. Tada pasiūlė išeitį. Kadangi palaikė ryšius su vienu Vokietijos dvasininku, kuris kaip tik dirbo su į mane panašiais žmonėmis (padėjo jiems reabilituotis gyvenime), pasvarstė, kad man būtų puiki išeitis pagyventi ten. Apsivalyti ir sustiprėti per maldą ir atgailą. Netgi pasisiūlė pats mane ten nuvežti. Taigi, kokia likimo ironija – aš vis tiek atsidūriau Vokietijoje. Tik kiek kitais tikslais.

Naujo gyvenimo pradžia buvo tikrai nelengva. Daug ko dar tada nesuvokiau, tikėjimo dalykai ir maldos man buvo neįprasta ir svetima, atrodė kvaila. Dargi bendrauti su kitais trukdė kalbos barjeras. Visgi per beveik keturis ten praleistus mėnesius labai sustiprėjau, pasikeičiau. O svarbiausia – pirmą kartą pajutau tikrą norą gyventi ir džiaugtis savo gyvenimu. Kad ir koks jis būtų...

Tame dvasingame reabilitacijos centre sutikau ir nuostabų žmogų. Dešimčia metų už save vyresnį, bet labai šiltą ir mielą. Jis taip pat turėjo problemų, bet kabinosi į gyvenimą, kiek galėdamas. Nutarėme drauge apsigyventi. Taigi, nors nelabai mokėjau kalbos, likau Vokietijoje. Globėjo proteguojami, susiradome darbus. Paprastus ir nelengvus, bet tai buvo pradžia į naują gyvenimą. Tiesa, su tuo vokiečiu nelikome kartu, bet iki šiol esame draugai.

Atgal į Lietuvą grįžau gerokai sustiprėjusi dvasiškai, turėjau užsidirbusi šiek tiek pinigų pradžiai. Apsistojau sostinėje – išsinuomavau kambarį. Vėliau įgijau kosmetologės specialybę. Sostinėje sutikau ir dabartinį savo vyrą – nuostabų žmogų. Drauge auginame sūnų. Vyras man padėjo įkurti nedidelį grožio saloną. Trumpai tariant, gyvenimas klostosi puikiai.

Dabar man ir pačiai, regis, sunku, patikėti, kad kažkada išgyvenau tai, ką čia aprašiau... Nejučia pagalvojau, o kas gi būtų, jei tąkart būčiau nepasipriešinusi ir leidusis išvežama į Vokietiją? Ar šiandien dar būčiau gyva ir pasakočiau šią istoriją?..

Bet kuriuo atveju, tikiu, kad Dievas yra. Ir kai nuo mūsų visi nusigręžia, jis visada ištiesia ranką. Tereikia į ją įsikibti ir leistis vedamiems. Net jei ir visiškai tuo netikime, net jei nesitikime laimingos pabaigos. Kad ir kaip būtų, gyvenimas yra nuostabi Dievo dovana, kurią ypač įvertini, kai esi pabuvęs pačiame dugne, pačiame pragare...

Edilija

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.