Tikros istorijos: dabar man tiesiog gerai

Mano sesuo metė vieną vaikiną, su kuriuo draugavo kelis mėnesius. Tiesa, meilė buvo vaikiška, per atstumą, be susitikimų. Na, bet faktas – draugavo. Ir mano sesutė, mėgstanti pažaisti su berniukais, paliko jį – tiesiog atsibodo. Susirado begales kitų... Tada ir aš susipažinau su juo. Parašiau jam, guodžiau. Tuo metu turėjau kitą vaikiną. Na ir bendravome su juo kaip geri draugai: patardavau, ką rengtis einant į klubą, kaip geriau užkalbinti merginą... Susirašydavome kelis kartus per mėnesį, ir tiek. Nemačiau jokio noro bendrauti nuolat, juk turėjau vaikiną... Tačiau su juo draugystė iširo, persikėliau studijuoti į miestą, kuriame gyveno jis – mano draugas. Bet vėlgi noro bendrauti nebuvo. Ne todėl, kad jis man nepatiko, tiesiog... Atrodė, ne man. Aš – gera mergaitė, visada besielgianti tobulai, o čia kažkoks klubus mėgstantis buvęs sesers vaikinas. Ne, ne man.

Bet vieną dieną gaunu jo žinutę, kad matė mane prie poliklinikos (įsitaisiau išvaržą). Na, jei matė, tai matė. Susirašėme, ir baigta. Buvo džiugu, kad parašė. Vadinasi, mano papildomi kilogramai, kuriuos, beje, tuo metu sėkmingai mečiau, jam netrukdė.

Po kelių savaičių jis man vėl parašė. Dabar jau matė mane bėgiojančią stadione. Gavusi žinutę susinervinau. Galvojau: „Dabar tai viskas... Pamatė kažkokią išraudusią, lašiniais  „apaugusią“ mergaitę, besimaudančią prakaito voniose ir vos atgaunančią kvapą. Ot palikau įspūdį!“ Na, bet neišsidaviau. Pasiūliau susitikti. Kiek jis gali mane matyti, o aš jo ne?!

Ir susitikome... Tas jausmas susitikus buvo nerealus... Pirmą kartą su vaikinu kalbėjausi taip atvirai. Ką čia su vaikinu! Net draugėms to nepasakoju, ką pasakojau jam. Kalbėjomės apie viską: nuo mėgstamiausios spalvos iki... oralinio sekso. Ir taip vis susitikinėdavome vakarais... Po paskaitų išeidavau į pasimatymus su juo ir grįždavau tik paryčiais. Aš jam iš karto patikau, o jis man?.. Negalvojau apie tai, nesenai buvau išsiskyrusi su vaikinu.

Po tų kelių savaičių susitikinėjimo išvažiavau namo į pajūrį visai vasarai. O jis liko čia, sostinėje. Manote, atstumas mus išskyrė? Ne, tik suartino. Ir man grįžus rudenį į sostinę, užgimė tokia karšta meilė... Pirmą draugystės savaitę spėjau susipažinti ir su jo tėvais, ir su draugais. Visiems be galo patikau. Skrajojau padebesiais. Visada būdavome kartu. Jis neleisdavo net į parduotuvę eiti vienai. O jei kas užpuls?

Jis žiūri savo meilės kupinomis akimis, spaudžia mane glėbyje ir sako, kad man nejaučia nieko. Visiškai nieko. Ir tada mes mylimės...

Taip, jis buvo pavydus, bet tada man tai patiko... Šaltais žiemos vakarais jis kelis kilometrus lydėdavo mane namo... O kai žiemą be galo sirgau ir net nesugebėjau pakilti iš lovos, jis slaugė mane, visada sėdėjo prie lovos, naktį laikė apkabinęs. Saugojo pats beveik nemiegodamas. Niekada to nepamiršiu! O tos naktys su juo… Buvo nuostabu.

Bet ne viskas auksas, kas auksu žiba... Jis erzindavo mane, be galo! Tuo metu mečiau svorį, o jis man liepdavo valgyti. Vis sakydavo, kad nieko nepasieksiu. Vadindavo žirafa, nes aš už jį aukštesnė. Visaip žemindavo. Nors jam tai atrodydavo tik juokai... Vieną kartą nebeiškenčiau. Apsisukau ir išėjau... Tikėjausi, kad vysis, bet ne. Tada pasigailėjau. Na, bet paskui susitaikėme, ir vėl viskas buvo tobula. Išgaravo iš galvos visi pažeminimai, jis, kaip ir anksčiau, visiems kartojo, kaip mane myli ir kokia aš nuostabi.

Bet... staiga, viskas dingo. Aš jį ėmiau erzinti, kad ir ką pasakyčiau. Jį erzino mano balsas, mano buvimas šalia... Jis panoro pabūti atskirai. O aš su juo troškau būti kiekvieną sekundę. Visgi išėjau... Eidama namo, verkiau visą kelią. Kaip jis galėjo pasakyti, kad nori būti vienas? Kad aš per tobula? Kad jis nežino, ko nori? Kad jam vienam bus geriau? Juk aš iš jo niekada nieko nereikalavau... Tada ramybės nedavė tos mintys... Bet nurimau. Sukaupiau visas jėgas ir po kelių dienų mes susitikome. Prie ežero, kuris mums taip patikdavo. Klausiau jo, kodėl mums taip nutiko, o jis pasiteiravo, nejaugi aš nieko nematau? Visi mato, o aš viena nematau, kad jis nebemyli manęs. Neatsakiau nieko... Žiūrėjau į antis, plaukiojančias vandenyje, ir sėdėjau. Tiesiog sėdėjau... Tik pajutau, kad akis pradėjo nevalingai trūkčioti. Negaliu pasakyti, ką tada jaučiau. Nejaučiau nieko. Nenorėjau nei verkti, nei rėkti. Tik sėdėjau ir kažkodėl galvojau, kad nekenčiu ančių... Jis mane apkabino. Nupurtė šaltis... Bandė apsimesti, kad gaili manęs, o gal ir iš tiesų gailėjo... Tiesa, aš netikėjau, kad man nieko nejaučia. Mačiau, kokiomis žvilgančiomis akimis žiūrėjo į mane. Bet jei sako, kad nemyli.... Ką aš galiu... Ir vėl vasarai išvažiavau atgal pas tėvus. Bendravome telefonu. Jis visgi sakė supratęs, kad mane myli, ir apgailestaudamas atsiprašė. Susitaikėme... Po mėnesio grįžau į sostinę stojimo reikalais (perstojau į svajonių specialybę). Susitikome, viskas buvo gerai, saldi naktis, bučiniai... Bet kai grįžau į pajūrį, jis vėl dingo. Vėl jo meilė išgaravo ir vėl nieko neliko...

Grįžusi į Vilnių maniau, kad viskas gerai. Vėl saldūs bučiniai, pasisėdėjimai su jo draugais, kino teatras, boulingas... Man nedaug tereikia, kad vėl jam atleisčiau. Tiesa, neatsiprašė ir draugauti nesiūlė. Aš maniau, kad viskas ir taip aišku – mes vėl pora. Deja, deja... Oi, kaip aš klydau! Jis pakeitė darbą, dirbo moteriškame kolektyve. Ir, pasirodo, jo dėmesį atkreipė viena raudonplaukė. Juk jis taip dievina raudonplaukes... – tai man ir pasakė. Žinote, kas linksmiausia, kad tai įvyko internetu. Ir jis nemato čia jokios kaltės. Juk mes nedraugavome! Įsivaizduojate? Naktys mano lovoje ir bendras laikas drauge buvo niekas! Pasak jo, šiaip susibėgdavome, neturėdami ką veikti. Jis man pasakė, kad man nejaučia nieko, visiškai nieko. O tuo metu aš maniau, kad laukiuosi… Tačiau jis pridūrė, kad jo prie manęs nesulaikys net vaikas. O aš ir nenorėčiau, kad taip būtų! Tada mano skruostu nenuriedėjo nė viena ašara, supratau, kad jis tik žaidė „namus“… Žaidėjas… Bet aš laikiausi. Nusprendžiau, kad turiu dabar tapti tokia, jog jis nusigraužtų nagus mane pamatęs.

Panašiai ir buvo… Kai pirmą kartą po skyrybų jis pamatė mane, visas išbalo, paraudonavo, vos savo darbo racijos nesulaužė, o aš, žavingai praeidama pro jį, net nepasisveikinau. Ir man taip palengvėjo!.. Dar niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga, kaip tada. Aš buvau apimta euforijos! Vėliau mes vis susitikdavome. Netyčiomis. Anksčiau niekad to nėra buvę. O dabar, atrodė, kad pats likimas mus suveda... Bet suveda ne tik likimas... Taip pat ir alkoholis. Vos jis išgeria, skambina man. Nori susitikti. Na ir susitinkame. Manote, jis apgailestauja? Nieko panašaus. Jis žiūri savo meilės kupinomis akimis, spaudžia mane glėbyje ir sako, kad nieko man nejaučia. Visiškai nieko. Ir tada mes mylimės...

Ech, kaip vis dėlto gera nubusti jo glėbyje... Nežinau, kiek tai tęsis. Nežinau, kas iš to išeis. Nežinau, ko noriu iš jo. Žinau tik viena, kad aš neturėčiau taip elgtis, neturėčiau prisileisti jo, bet vis dar turiu vilties, kad jis norės sugrįžti. Anksčiau ar vėliau, bet norės. Tik nežinau, ar aš tada norėsiu būti su juo... Dabar man yra gerai, o kaip bus, parodys tik likimas. Ne, ne likimas. Taisykles dėsto jis, mano buvusi gyvenimo meilė...  Manote, aš per daug žeminuosi? Aš taip nesijaučiu. Visą gyvenimą dariau tai, kas man buvo liepta. O dabar elgiuosi taip, kaip noriu aš. Nesigailėkime dėl to, ką padarėme, gailėkimės dėl to, ko nepadarėme. Dabar aš nesigailiu.

Giedrė

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.