Tikros istorijos: dėl šeimos paaukojau meilę

Su savo vyru susipažinau dar žalioje jaunystėje. Abiem buvo vos po dvidešimt. Žinoma, tada negalvojau, ar tai gimininga mano siela, ar ne. Tiesiog jis man pasirodė esąs labai gražus – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Ir tikrai niekada nesigailėjau dėl šio savo pasirinkimo. Mano vyras buvo ir tebėra nuostabus žmogus – toks, į kurio petį visada galima atsiremti. 

Nuo pažinties pradžios gražiai draugavome ketverius metus. Be jokio sekso. Abu buvome tikri romantikai. Svajojome apie nuostabią šeimą, daug apie tai kalbėdavome. Juokais sutarėme, kad būtinai turėsime du vaikus: pirmą – berniuką, antrą – mergaitę. Berniukas bus vardu Ąžuolas, o mergaitė – Liepa. Įdomiausia, kad būtent taip ir įvyko. :)

Sakoma, kad Vėžio ženklo moterys pamišusios dėl šeimos – dėl jos galėtų paaukoti viską. Iš tiesų taip ir yra. Šeima man yra viskas.Tiesą sakant, niekada net minties tokios neturėjau, kad kažkada reikės rinktis: didžiulę meilę arba šeimą. Bet gyvenimas toks nenuspėjamas...

Praėjusieji metai man buvo nelengvi. Po sunkios ligos mirė mano tėvelis. Turėjau sunkumų darbe. Jaučiausi išsekusi ir visiškai praradusi gyvenimo džiaugsmą. Tai matydama, šeima nutarė mane ištraukti iš liūdesio liūno – pasiūlė vienai išsiruošti į kelionę, prasiblaškyti, pakeisti aplinką, pabendrauti su naujais žmonėmis. Tiesą sakant, seniai svajojau pakeliauti po mažučius Prancūzijos miestelius, pamatyti nuostabiuosius levandų laukus. Tad pirmąsyk gyvenime, šeimos įkalbėta, galiausiai mečiau sau iššūkį – ryžausi iškeliauti be kompanijos.

Į kelionės autobusą įlipau dar probrėkšmiais. Atsibučiavusi su namiškiais, klestelėjau į gido nurodytą vietą, šalia nepažįstamo pakeleivio. Dirstelėjau akies krašteliu. Tai buvo maždaug mano amžiaus vyras. Pasikišęs po galva kuprinę miegojo. Jau nuo to pirmo žvilgterėjimo mano širdis keistai suvirpėjo. Bet tada dar nesureagavau. Užsnūdau ir aš. Kai pabudau, mano bendrakelionis jau gurkšnojo kavą. Pasiūlė ir man. Neatsisakiau. Susipažinome ir, sudaužę kavos puodeliais už sėkmingą kelionę, smagiai vienas kitam nusišypsojome.

Nė nepajutome, kaip įsikalbėjome. Lengvai, be jokio nejaukumo. Atrodė, tarsi būtume daugybę metų pažįstami, tik labai seniai nesimatę. Greitai radome bendrų temų. Pasirodo, mums patiko tie patys rašytojai, filmai, abu domėjomės sveika gyvensena ir pan. Kalbos liejosi kaip vanduo... Net nustebau, kaip taip greitai pasiekėme kelionės tikslą. Rodės, ką tik pajudėjome iš Lietuvos.

Kad jau taip smagiai sekėsi bendrauti, mano naujasis draugas pasiūlė ir kelionėje leisti laiką drauge. Pirmoji mūsų stotelė buvo Paryžius. Kadangi mano draugas čia lankėsi jau ne pirmą kartą – pasisiūlė pabūti asmeniniu mano gidu. Tad nutarėme atsiskirti nuo grupės ir dieną Paryžiuje praleisti vieni du.

Matyt, ne veltui sakoma, kad Paryžius – meilės miestas. Nuo prancūziškų skanėstų, vyno, juoko ir katiniškai žalių užburiančių bendrakelionio (pavadinsiu jį Benu) akių man visiškai apsisuko galva. Iki dienos pabaigos abu buvome visiškai apsvaigę vienas nuo kito. Visai netikėtai susikibome už rankų. Užuot pagalvojusi apie savo ištekėjusios moters statusą ir skubiai traukusi ranką tolyn, spaudžiau ją kiek galėdama stipriau. Jaučiau tiesiog nevaldomą aistrą vyrui, kurį tepažinojau vos antrą parą... Bet tuo metu man visa tai nė kiek nerūpėjo.

Tą aistros įelektrintą vakarą meilės mieste, eidami į viešbučio kavinę, netyčia pamatėme praviras duris, vedančias ant stogo. Sąmoksliškai kvatodami lyg kokie paaugliai paslapčia pro jas įsmukome. Švelnus vasariškas vėjelis kedeno plaukus, žvalgėmės į naktinį įvairiomis šviesomis švieselėmis žaižaruojantį Paryžių, į žvaigždėmis nusėtą dangų...

Sugulėme ant stogo šalia vienas kito ir ėmėme tyrinėti žvaigždynus, filosofuoti apie visatą. Staiga Benas, žiūrėdamas į dangų, pasakė: „Žinai, noriu padovanoti tau žvaigždę. Štai šitą, kuri šviečia ryškiausiai. Pavadinsiu ją tavo vardu,.“ Atsikirtau, kad negaliu likti skolinga. Taip mes vienas kitam padovanojome po žvaigždę. Ir po karštą bučinį. Tokį karštą, kokio gyvenime nesu patyrusi. Supratau, kad įklimpau. Giliai giliai...

Staiga Benas žiūrėdamas į dangų pasakė: „Žinai, noriu padovanoti tau žvaigždę. Štai šitą, kuri šviečia ryškiausiai. Pavadinsiu ją tavo vardu“.

Likusi kelionės dalis prabėgo lyg rožiniame sapne. Viskas aplinkui buvo rožinės spalvos. Net levandų laukai. Kiti autobuso keleiviai svaidė į mus dviprasmiškus žvilgsnius: „Esą viską matom – kelioninis romanas.“ Bet mums viskas buvo nesvarbu. Gyvenome tik vienas kitu, visa kita aplinkui tiesiog neegzistavo. Deja, kelionės laikas ištirpo žaibo greičiu. Atėjo metas grįžti į realų gyvenimą. Blogiausia, kad tame gyvenime mes negalėjome turėti vienas kito. Abu buvome vedę. Ir dar komplikuočiau tai, kad visiškai sėkmingai. Turėjome puikias šeimas, gerus santykius su antrosiomis pusėmis.

Jis turėjo išlipti pirmas, kitame mieste nei aš. Atsisveikindami smarkiai apsikabinome. Atrodė, kad tuoj plyš širdis. Mirtis, rodės, būtų lengvesnė nei išsiskyrimas. Važiavau namo, o akys nieko nematė, buvo tarsi aptrauktos kažkokios miglos. Lyg per sapną pamenu, kaip apsikabinau su pasitikti atvažiavusiais namiškiais, lyg iš šalies girdėjau savo balsą, pasakojantį apie kelionę, bet mano sielos manyje nebuvo – ji buvo su Benu.

Kai kitą rytą įsijungiau elektroninį paštą, ten radau žinutę pavadinimu „Vis dar skraidau“... Širdis įsiplakė lyg pašėlusi. Iškart puoliau atsakyti. Per savaitę vienas kitam parašėme nesuskaičiuojamą kiekį elektroninių žinučių. Galiausiai savaitgalį nutarėme susitikti – tiesiog nebegalėjome daugiau ištverti išsiskyrimo. Apsimelavę savo šeimoms, susitikome Latvijos pajūryje, visiškai atokiame, menkai lankomame kampelyje. Visas dvi dienas nepaleidome vienas kito iš glėbio. Ir kalbėjomės be perstojo, iki pat sielos gelmių. Jaučiau, kad tai tikrai gimininga mano siela. Deja, sutikta gerokai per vėlai...

Kai po šimtojo bandymo atsisveikinti, galop vargais negalais sunkiomis širdimis išsiskyrėme, sėdau į automobilį, įsijungiau visu garsu muziką ir spausdama greičio pedalą raudojau, kiek tik leidžia jėgos. Kai šiek tiek atlėgo, radusi vidury miškų automobilių stovėjimo aikštelę, sustojau ir pamėginau viską susidėlioti. Ką daryti toliau?.. Supratau, kad tai tęstis nebegali, nes galiausiai tai išves mus iš proto, sužalos ne tik mūsų pačių, bet ir mums artimų žmonių gyvenimus.

Ryžausi nebežaisti dvigubų žaidimų. Grįždama namo paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviečiu jį į pasimatymą. Susitikome mūsų mėgstamoje kavinėje. Aš jo jau laukiau ir buvau begurkšnojanti antrąją vyno taurę. Kaip sakoma „ant drąsos“. Nusprendžiau viską jam papasakoti – nuo tos akimirkos, kai įlipau į kelionės autobusą. Nenutylėjau nieko, nei žvaigždžių, nei bučinių, nei šio savaitgalio, kurį praleidau Beno glėbyje. Pasakiau vyrui tiesiai šviesiai: „Esu visiškai įsimylėjusi ir nežinau, ką daryti toliau. Tai priklausys nuo tavo sprendimo.“

Vyras kurį laiką tylėjo. Paskui pasakė, suprantąs, kad gyvenime kartais taip nutinka... Jei pasirinksiu gyvenimą šeimoje, jis dėl šio nuotykio mane supras ir tikrai nepyks. Jei visgi mano meilė tokia, kad nebegaliu likti su juo, turiu dabar pat apsispręsti ir duoti sąžiningą atsakymą. Kuriam laikui pakeitėme temą, kalbėjomės apie įvairius paprastus dalykus. Bet po valandėlės supratau, kad niekada nepaliksiu šeimos, kad be jos negalėsiu būti laiminga, netgi šalia turėdama didžiausią gyvenimo meilę. Apsikabinau vyrą ir ašarodama jam pasakiau, kad jau padariau sprendimą. Jis pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Mes tai išgyvensime.“

Grįžusi namo iškart sėdau rašyti Benui. Parašiau jam labai atvirą laišką apie meilę, apie skausmą, apie savo sprendimą. Parašiau, kad tai paskutinis mano laiškas ir kad niekada daugiau nepasimatysime.

Jis taip pat man rašė. Ir ne vieną kartą. Rašė, kad neranda su vietos ir nuolat apie mane galvoja. Skubiai ištrindavau tas jo žinutes ir skubėdavau į vyro glėbį paverkti. Daugelis vyrų tikriausiai negalėtų tokioje situacijoje perlipti per savo ego ir jaustųsi pažeminti, bet mano vyras mane tiesiog paguosdavo ir pasakydavo, kad viskas bus gerai, tereikia šiek tiek laiko...

Iš tiesų laikas gydo net giliausias širdies žaizdas. Galiausiai aprimau, galiu toliau gyventi šeimoje, nebegalvodama nuolat apie Beną. Bet... kai gatvėje pamatau į jį panašų vyrą ir akimirką pasirodo, kad tai jis – širdis ir vėl krūpteli.

Giminingų sielų meilės pėdsakai tikriausiai negali būti visiškai ištrinti ir sunaikinti. Žinau, ta meilė jam manyje tebegyvena, tik ji užrakinta didžiule spyna. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei jį netyčia sutikčiau...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL  kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamas gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.