Tikros istorijos: jaučiuosi įstrigusi laike

Istorija ilga... kaip ir meilė, kuri širdyje užsidegė lygiai prieš aštuonerius metus. O buvo taip...

Buvau labai jauna – vos penkiolikos. Turėjau vaikiną, su kuriuo buvau jau gana ilgą laiką. Paprasta graži platoniška draugystė. Jokių drugelių... Draugavome, nes visi aplinkui draugavo, bučiavosi, vaikščiojo į pasimatymus. Norėjosi ir mums. Taigi savaitgalius tiesiog leisdavome tarp savų draugų.

Bet dar buvo kitas žmogus, kuriuo labai žavėjausi ir galvojau, o kad jis būtų jaunesnis... Man jis sakydavo: „Vieną dieną tau reikia susipažinti su jaunesniuoju mano broliuku. Jūs beveik tokio pat amžiaus. Aš jau per senas, bet gal pasiseks jam'“. Šie žodžiai buvo pranašiški.

Vieną dieną taip ir nutiko. Sutikau savo V. visai netyčia. Radau jį viename interneto portale. Ėmėme susirašinėti, radome daug bendra. Visi sakydavo, kad su juo sunku bendrauti, bet tik ne man. Man jis atrodė tobulas, paslaptingas, tvirtas ir ambicingas vaikinas, kuris kažkada taps nuostabiu vyru su pačiomis gražiausiomis žmogiškosiomis vertybėmis. Visgi stengiausi laikytis draugiško atstumo, juk tuo metu turėjau kitą vaikiną, kuris, tiesa, nelabai man rasdavo laiko... Tačiau kai jo nebūdavo šalia, labai dėl to ir nesikrimsdavau – juk turėjau tokį nuostabų bendravimo draugą, kuris taip rūpindavosi manimi, nuolat bendraudavome telefonu ar internetu, nekaltai leisdavomės į keliones dviračiais ar vaikštinėdavome paupiu. Gyvenome kaime, taigi vietos susitikimams netrūko...

Tą vieną nuostabią dieną, tą momentą, kai supratau, kad tai jau abipusis jausmas, prisiminsiu visą gyvenimą. Pamenu, po pasivažinėjimo dviračiais ketvirtadienio vakarą jis džentelmeniškai palydėjo mane namo. Sustojome vietoje, kurioje nutarėme atsisveikinti. Laikas spaudė – jam reikėjo namo... Leidosi saulė. Stovėjome vidury laukų... Tik aš ir jis. Aplink daugiau nieko. Tik gamta. Abu, nenulipdami nuo dviračių, nusprendėme apsikabinti ir skirstytis kas sau. Tačiau abu pasukome galvas į tą pačią pusę. Tai buvo pats skausmingiausias apkabinimas mano gyvenime. Dar ir dabar pamenu tą jausmą, kaip suskaudo visą kaklą. Susitrenkėme skruostais ir tuo pačiu metu vos nepasibučiavome. O po tos keistos akimirkos pamačiau jo žvilgsnį. Abu išraudome, nelabai suprasdami, kas nutiko, bet suprasdami, kai ką kita. Jaudulys, prakaituojantys delnai ir tas neaiškus, nepavykęs prisilietimo momentas abu privertė suprasti, kad nuo šiol turime paslaptį. 

Tą vakarą po atsisveikinimo supratau, ką reiškia pilve skraidantys drugeliai. O toliau buvo vis gražiau... Jausmai nenumaldomai augo. Buvau pakankamai drąsi ištraukti jo simpatiją į paviršių. Vieną vakarą draugų būryje, švenčiant vieno draugo gimtadienį, pasikviečiau V. nuošaliau. Iš visos širdies stipriai pabučiavau ir... sulaukiau atsako. Nepaisant to, kad kažkur netoliese buvo mano vaikinas, buvau drąsi jį bučiuoti ir beprotiškai mylėti. Bet tik paslaptyje. Nebuvau tiek drąsi, kad pati galėčiau palikti vaikiną.

Abu išraudome nelabai suprasdami, kas nutiko, bet suprasdami kai ką kita. Jaudulys, prakaituojantys delnai ir tas neaiškus, nepavykęs prisilietimo momentas abu privertė suprasti, kad nuo šiol turime paslaptį. 

Bėgant laikui, klimpau vis giliau. Tikrasis vaikinas buvo kančia. Stengiausi kuo mažiau laiko praleisti kartu. Prasidėjo barniai.

Su V. viskas sekėsi nuostabiai. Jis buvo kantrus, sakė manęs lauks, kol galiausiai paliksiu vaikiną ir, bėgant laikui, po truputį mes tapsime laimingi. Su juo viskas buvo tobula. Su juo išmokau  daug paprastų dalykų. Abiem viskas buvo taip gražu, taip nauja. Supratome, ką reiškia vienas kitu nuoširdžiai rūpintis, rodyti dėmesį, išmokom atsiverti, išmokome bučiuotis ir vienas kitą pažinome dar daugiau... O juk viskas buvo dar saldžiau, kai tai darėme paslapčia...

Buvo ir labai sunkių momentų, kai nežinojau, kur dėtis, kaip pasakyti visiems, kad mūsų kompanijoje vyksta trikampis, kurio niekas nemato. O mes juk buvome tokie jauni... Visada stengiausi būti pavyzdinga, nenorėjau nuvilti draugų. Buvo nežmoniškai sunku ir tuo pačiu taip gera.

V. – tai nuostabiausias mano  laikas, gražiausios fantazijos, ateities iliuzijos, vaikiški ir tuo pačiu nebe vaikiški ateities planai. Rašėme vienas kitam meilės laiškus (jo laiškus su savimi nešiojausi penkerius metus rankinėje kaip sėkmės simbolį), dovanojome vienas kitam išradingiausias dovanas. Visas tas skraidymas padebesiais man padėjo išgyventi daug gyvenimo pateiktų išbandymų. Užaugau be tėvų. Žemiškų problemų buvo daug ir visokių. O jis buvo tas, kuris visada ir per viską ėjo kartu. Nuostabiausia, kas man galėjo nutikti ar ką galėjo atsiųsti gyvenimas – tai ta graži abipusė meilė. Meilė, kurią paleidau. Kurią išmainiau į savo baimę...  

Galų gale aš vis dėlto palikau savo vaikiną, buvau laisva. Visi pradėjo nujausti, kad kažkas už to slypi. Mes su V. vis dar laikėme viską paslaptyje. Laukėme, kol viskas mažumėlę nurims. Bet aplinkiniai matė, šnekėjo. Jie mūsų nesuprato, aiškino man, kad esu paskutinė savanaudė kalė, ką tik palikusi žmogų, kuris neva beprotiškai (gal savaip) mane myli, bėgu į kito vaikino glėbį. Ir tas kitas yra jo pažįstamas, kurį tenka matyti vos ne kiekvieną dieną. Nepajėgdama atlaikyti spaudimo, ėmiau neigti aplinkiniams, kad tarp mūsų su V. kažkas vyksta. Sakiau, kad mes labai geri draugai, ir tiek. Jis šalia, jis man padeda, bet nieko daugiau. 

Bijojau, kad visi nuo manęs nusisuks... Bet, taip elgdamasi, nepagalvojau, kad taip priversiu nusisukti patį svarbiausią ir mylimiausią žmogų. Laikui bėgant, jam atsibodo slėptis. O man norėjosi kuo ilgiau tylėti ir laikyti tą meilę paslaptyje. Kažkodėl man atrodė, kad tik taip ji bus saugi. Deja, skaudžiai klydau. Galiausia jis tiesiog nustojo stengtis, nuleido rankas, o mano tuo metu dar vaikiškas požiūris pakišo koją. Galvojau, jei tikrai myli, pasistengs ir kovos. Juk tiek nedaug liko: mes jau pilnamečiai, greitai įstosime mokytis. Gal net išvyksime į tą patį miestą. Gal kartu pradėsime siekti ateities, pabėgsime iš šios rutinos į naują miestą, į naują gyvenimą... Tada viskas susigulės, visi pamirš apie mano buvusį vaikiną, ir mes gražiai gyvensime. Taigi tie vaikiški mano kaprizai viską sugadino. O tereikėjo tiek nedaug... Aš praradau tai, kas man brangiausia, drebėdama dėl aplinkinių nuomonės.

Po ilgos metų tylos, gniaužiamo pykčio, principų galiausiai išdrįsau jam parašyti žinutę. Rašiau, kad noriu susitikti. Pykau, kad nė vienas neišdrįsome kito tiesiog suimti į rankas ir stipriai papurtyti, išrėkti, kaip vienas kito ilgimės ir kaip mylime.  Bet po metų viskas jau buvo kitaip... Nebebuvo taip paprasta ir lengva su juo kalbėtis kaip seniau, nebuvo paprasta suprasti, ko jis nori, nes jis tylėjo. Mačiau, kad kentėjo, bet tylėjo. Jis tiesiog manimi nebetikėjo... Ir aš jo negalėjau dėl to kaltinti, juk pati jį nuvyliau. 

Bėgo laikas. Pradėjome studijuoti. Jis susirado merginą, aš – vaikiną. Kai kuriais momentais paslapčiomis bandydavome bendrauti bent minimaliai draugiškai. Nuolat prašiau jo susitikti. Jis rašė, kad manęs taip pat pasiilgo, planavome susitikti. Norėjome žinoti, kaip vienas kitam sekasi, bet labai laisvai elgtis nebegalėjome. Jau buvome nebe tie nerūpestingi penkiolikmečiai – turėjome įsipareigojimų. Ir ne tik aš viena – abu. Taigi viskas buvo tik dar sunkiau.

Vieną dieną jo mergina galiausiai pamatė mūsų laiškus ir iškėlė ultimatumą: liepė jam rinktis tarp praeities ir dabarties. Žinoma, jis pasirinko ateitį su ja. 

Ilgai klajojau. Bandžiau suvokti, kaip kitame žmoguje surasti tiek nuostabių dalykų, kuriuos kitados buvau radusi V. asmenyje. Ką padaryti, kad kitas žmogus elgtųsi kaip V., taip mane mylėtų kaip V. O svarbiausia aš pati mylėčiau jį taip, kaip mylėjau  V. Savo vaikiną bandžiau paversti kitu žmogumi... Kol vieną vėlyvą pavasario vakarą grįžusi į savo gimtąjį miestelį, visiškai netikėtai sutikau jį – savo paauglystės laikų meilę. Tą vakarą pamačiusi jį jaučiausi lygiai taip pat, kaip tada, kai su juo susipažinau. Tąkart jis buvo vienas ir aš buvau viena. Kalbėjomės, regis, kaip senais laikais. Šypsojomės vienas kitam akimis. Abu virpėjom, nervinomės. Nors visas pokalbis buvo panašus į paprastą bičiulių pašnekesį. Nežinojau, ar jis vis dar man kažką jaučia. Pamenu, kaip atsisveikindama stipriai apkabinau jį ir pasakiau: „Tau tereikia tik pasakyti, ir aš bet kada sugrįšiu.“

Po šio susitikimo palikau savo vaikiną. Nuo tol esu laisva. Per visus tuos metus stengiausi pakeisti požiūrį, labiau pažinti save, daugiau pamatyti, pakeliauti. Palikau Lietuvą, gyvenu užsienyje. Tiesa pasakius, per visus tuos metus daugiau joks vyras nesugebėjo mano širdyje pažadinti meilės.  Nors suprantu, kad  meilės pirmiausia reikėtų pradėti ieškoti pačioje savyje – ne kitur...

Sako, laikas gydo žaizdas... O aš jaučiuosi užstrigusi laike. Negaliu pabėgti nuo prisiminimų, nesugebu paleisti savo praeities ir nesu tikra, kaip elgtis. Tiesiog pamiršti??? Kaip galima leisti sau pamiršti žmogų, kurį myli visa širdimi, su kuriuo patyrei viską, kas tavo gyvenime buvo gražiausia...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

P. S. LABAI PRAŠYTUME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!