Tikros istorijos: jis ne mano, bet vis tiek myliu!

Nuo pat paauglystės audžiau rožines svajones, kad vieną dieną sutiksiu savo svajonių princą ir vienas kitą pamilsime visiems laikams. Sukursime nuostabią šeimą ir gyvensime gražiai ir laimingai. Deja... Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Mano svajonių princas pasirodė esąs visai kitoks...

O prasidėjo viskas štai kaip... Mes, kelios merginos – laisvos studenčiokės – išsiruošėme į naktinį klubą pašėlioti. Tame gyvenimo etape man tai buvo kone įprasta rutina. Pamenu, tą vakarą buvau gana prastai nusiteikusi. Nenorėjau nei šokti, nei linksmintis. Kol draugės flirtavo su naujais gerbėjais, atokiau stypsojau pasirėmusi į baro stalą ir vieniša siurbčiojau kavą.

Staiga judančioje beformėje, bevardėje minioje man prieš akis išryškėjo vieno vaikino veidas. Net nežinau, kodėl atkreipiau į jį dėmesį. Likimas, nenumaldoma trauka ar dar kas?..  Jis smagiai juokėsi, kvailiojo su draugais. Visa jų kompanija buvo labai keistai išsipuošusi. Supratau, kad turbūt bernvakaris. Kokį gerą pusvalandį stebėjau jį lyg užhipnotizuota. Paskui jis kažkur nušmėžavo man iš horizonto.

Tuo metu draugės, pareiškusios, kad blogos nuotaikos pakaks, išsitempė mane šokti. Šokau lyg koks prisukamas žmogeliukas, be jokių emocijų. Vis galvojau apie tą vaikiną. Svarsčiau, kur jis pradingo. Ar dar sugrįš?..

Netikėtai į mane kažkas atsitrenkė. Atsisukau. Tai buvo jis! Puolė atsiprašinėti užkliudęs, kažką nerišliai sakyti. Iškart supratau, kad ne nuolatinis naktinių klubų lankytojas. Pajuokavau, kad už patirtą traumą privalės vaišinti kava. Nustebau, kai atsakė: “Taip, būtinai. Ir dabar pat.” Taip mudu likimas atvedė prie bendro stalelio… O geriau jau būtų neatvedęs…

Gėrėm kavą ir stebeilyjomės vienas kitam į akis. „Tikriausiai nuskambės, kaip pigus komplimentas, bet tavo gražios akys. Iš tikrųjų, visai rimtai”, - pasakė jis. „Tavo taip pat“, - atsakiau dirbtinai šypsodamasi ir, regis, kiek nuraudau. Laimė, buvo pakankamai tamsu...

Nejučia įsikalbėjome. Taip pat nejučia kartu išėjome iš klubo. Jis pajuokavo, kad bėga nuo įkaušusios nuobodaus bernvakario šutvės. Vaikštinėjome ištuštėjusiomis miesto gatvėmis, užsukome į vieną panoramą pasigrožėti  miegančiu miestu. Net nepamenu, apie ką kalbėjomės. Tai buvo nereikšminga, tiesiog buvo smagu leisti laiką kartu.

Tąkart išsiskyrėme paryčiais. Nieko vienas kitam nepažadėjom, nesuplanavom pasimatymo. Tik pasikeitėm el. pašto adresais ir sutarėm: tegul viskas teka sava vaga. Bus lemta – pasimatysim…

Diena keitė dieną… Savaitė – savaitę… Iš jo nebuvo jokių žinių. Pati taip pat nenorėjau žengti pirmojo žingsnio. Nors nebuvo nė dienos, kad apie jį negalvočiau. Jis mano mintyse gyveno nuolat, vaidenosi praeivių veiduose, šypsojosi sapnuose. Lioviausi su draugėmis vaikščioti po naktinius klubus. O širdyje atsivėrusią tuštumą bandžiau užpildyti skaitydama knygas, žiūrėdama filmus.

Tiesa, kaip jau žinai, yra tokia: aš vedęs ir šeimos palikti negaliu. Myliu savo vaikus. Ir žmoną myliu. Bet tik sutikęs tave, supratau, kad myliu ją labiau kaip seserį. Tave myliu kaip moterį. Noriu tavęs kiekvieną akimirką...

Galiausiai po gero mėnesio, vieną rytą savo pašto dėžutėje pamačiau šviečiančią  žinutę. Visai trumpą, su antrašte  „Gal kavos?..” Net nutirpau iš begalinės laimės.

Eidama susitikti į mažytę jaukią kavinukę, visa virpėjau nuo begalinio laukimo, kad tuoj tuoj pamatysiu jį. Jo tamsias garbanas, nuostabias rudas akis. 

Lyg pagal susitarimą kone kaktomuša susidūrėme prie pat kavinės durų. Pasisveikindami apsikabinome ir… į kavinę taip ir neįžengėme. Nežinau, kaip ir kodėl, netikėtai atsidūrėme pas mane namuose. Jausmų proveržis buvo toks galingas, kad tiesiog kitaip nebegalėjome… Jis nesakė man sentimentalių meilės prisipažinimų. Tik lakoniškai tarstelėjo, kad daug apie mane galvojo. Tai man buvo pats didžiausias komplimentas, kokį tik galima pasakyti…

Štai taip ties kavinės durimis prasidėjo mūsų meilės istorija. Ji buvo tikrai graži. Net dabar rašydama negaliu suvaldyti ašarų. Rodos, prisimenu kiekvieną detalę, kiekvieną jo žvilgsnį, prisilietimą…

Susitikimus paprastai leisdavome vieni du, kur nors atokiai gamtoje. Kartais išsiruošdavome visam savaitgaliui. Lankydavome nematytus Lietuvos kampelius, apsistodavome įvairiose kaimo sodybose. Niekada nepamiršiu tų nuostabių ankstyvų rytų, kai jis atnešdavo man į lovą kavos, rasotą lauko gėlę ir nustabiausią pasaulyje bučinį. Taip nejučia prabėgo geras pusmetis…

Per tą laiką man nė karto nekilo klausimų, kodėl jis niekada nieko nepasakoja apie save, kodėl nesupažindina manęs su savo draugais, artimaisiais. Nekabėjau apie save ir aš. Susitikę mes taip būdavome įsitraukę į savo jausmus, tiek daug apie ką turėdavome kalbėtis, kad visa kita atrodė nebesvarbu.  Iki vieno įvykio…

Kartą bute, kuriame gyvenau, sugedo dušas. Su drauge leidomės į jo paieškas. Nusitrenkėme į prekybos centrą net kitame miesto gale. Einame per santechnikos skyrių smagiai juokaudamos, matau, priešais ateina šeima. Pažinau jį iš tolo. Bet nebuvo kur sprukti. Tebuvo kelias tiesiai pirmyn. Prasilenkėme, neišsiduodami, kad esame pažįstami (ką ten pažįstami!) nė menkiausiu gestu.

Visgi net per tą trumpą akimirką spėjau pamatyti moterį šalia jo, stumiančią vaikišką vežimėlį. Jis pats ant rankų laikė nedidukę mergaitę. Galvojau, kad mirsiu vietoje. Palikusi visiškai sutrikusią draugę, puoliau strimgalviais ieškoti tualeto. Atrodė, kad tuoj vemsiu. Nevėmiau, bet prausdama veidą šaltu vandeniu, jaučiau, kaip mano širdis byra į šipulius.

Iš jo sulaukiau žinių tik po trijų dienų. Paskambino ir paklausė, ar dar norėsiu jį matyti. Atsakiau, kad taip. Turėjau pažiūrėti jam į akis ir išklausyti, ką jis pasakys.

Atrodė labai pavargęs ir prislėgtas. Bet nepuolė ant kelių, nesiteisino, neišsisukinėjo. Pasakė tik tiek: „Tiesa, kaip jau žinai, yra tokia: aš vedęs ir šeimos palikti negaliu. Myliu savo vaikus. Ir žmoną myliu. Bet tik sutikęs tave, supratau, kad myliu ją labiau kaip seserį. Tave myliu kaip moterį. Noriu tavęs kiekvieną akimirką... “ Nieko jam neatsakiau  - neleido gerklėje užstrigęs didžiulis ašarų kamuolys. Tad tiesiog apsikabinau jį ir apsiverkiau. Jis mane pradėjo bučiuoti... Taip mūsų meilės istorija be jokių žodžių, susitarimų ir aiškinimųsi įgavo tęsinį. Ir netgi, rodos, dar aistringesnį. Gal dėl to, kad uždraustas vaisius saldesnis...

Nejučia prabėgo dar metai. Tuo metu baigiau studijas. Buvau planavusi išvažiuoti į užsienį tęsti toliau ir tuo pačiu padirbėti. Bet likau. Dėl jo – dėl savo meilės. Jis netgi surado man puikų, gerai apmokamą darbą geriausio savo draugo firmoje. Tai tuo pačiu buvo ir pretekstas matytis dar dažniau. Neretai kartu dalyvaudavome tuose pačiuose vakarėliuose.

Nežinia, kaip būtų pakrypusi mūsų istorija. Galbūt ir šiandien viskas tekėtų ta pačia vaga. Jei ne vienas nutikimas. Kartą netikėtai sulaukiau skambučio. Paskambinusi moteris prisistatė esanti jo žmona. Mandagiai, tyliu ramiu balsu paklausė, ar negalėtume dabar susitikti. Jaučiau, kaip apmirė visas kūnas. Bet suvaldžiusi jaudulį, pasakiau, jog, be abejo, galėtume. Paaiškėjo, kad jinai yra netoli mano namų. Tad pakviečiau užsukti arbatos.

Įėjo į mano butą nedrąsiai. Tokia mažutė, trapi... Nešynėje kūdikis, už rankos įsitvėrusi mažytė mergaitė. Akimirksniu pastebėjau, kad paveldėjo nuostabius garbanotus tėčio plaukus ir tamsias žvilgančias akis.

Užplikiau arbatos. Tyliai abi susėdome prie stalelio. Laukiau, kada ji mane atakuos, išvadins pačiais baisiausiais žodžiais... Bet ji žvelgė į mane ir tylėjo. Paburkusios akys aiškiai bylojo, kad neseniai verkė...

Galiausiai apsiverkė vėl ir tyliai išlemeno: „Labai prašau, palikite jį. Jis mums labai labai reikalingas. Mes jį labai mylim. Nepykstu ant jūsų, tik prašau...“ Neištvėriau tada ir aš. Nežinojau, ką daryti. Tad tiesiog apkabinau ją per pečius ir kurį laiką abi verkėm. Paskui gerdamos arbatą pasikalbėjom. Apie... jį... Nieko tai moteriai nepažadėjau. Bet kai išėjo, supratau, kad turiu, tiesiog privalau atsitraukti.

Jau kitą dieną pasiprašiau atleidžiama iš darbo. Kadangi su darbdaviu bendravome kaip draugai, dargi buvo atostogų metas, leido man nebedirbti jau dabar pat. Tad susirinkau savo daiktus, palikau draugei butą ir išvažiavau pas tėvus į kitą Lietuvos kraštą.

Ištryniau jo telefono numerį, iš pašto – visas žinutes, sudeginau bendras nuotraukas, išmečiau dovanas. Neatsakiau į jo skambučius ir žinutes. Trumpai tariant, oficialiai išbraukiau jį iš savo gyvenimo. Bet, deja, ne iš širdies...

Dabar gyvenu užsienyje. Kaip ir buvau planavusi. Dirbu ir mokausi. Su karjera viskas klostosi puikiai. Bet su širdimi prasti reikalai. Nors praėjo jau kone pusė metų, kai jo nemačiau, negaliu liautis apie jį galvojusi. Kiekvieną rytą pabundu su mintimi apie jį, su ta pačia mintimi ir užmiegu. Nematau aplinkui kitų vaikinų. Man jie nebeįdomūs. Noriu jo. Ir tik jo vieno. Nors žinau, kad viskas tikrai baigta, giliai širdyje vis tiek, rodos, tarsi viliuosi, kad vieną dieną įvyks kažkoks didelis stebuklas, ir jis bus mano. Tik mano vienos. Nežmoniškai jo ilgiuosi...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.