Tikros istorijos: myliu du vyrus

Žinau, dar senovėje egzistavo kultūrų, kuriose daugvyrystė buvo normalus ir įprastas reiškinys. Mūsų kultūra, žinia, ne tokia. Mylėti kelis vyrus, juolab drauge su jais gyventi daug kam atrodo nenormalu ir amoralu. Bet, sakykite, kaip įsakyti savo širdžiai? Ką daryti, jei myli ne vieną, o du? Abu vienodai stipriai.

Žinoma, tai nenutiko per vieną dieną. Abu šie vyrai mano gyvenime atsirado skirtingu laiku, bet dabar jie abu man yra svarbūs. Aš jiems – taip pat. Štai ir gyvename trise. Nors ir varstomi smerkiančių kaimynų žvilgsnių, apkalbami giminių, pažįstamų ir bendradarbių. Bet tebūnie. Smerkti – jų pasirinkimas. O mes tiesiog gyvename savo gyvenimą. Tačiau apie viską nuo pradžių...

Su pirmąja savo meile Arijumi susipažinau universitete, dar pirmame kurse. Jis buvo už mane metais vyresnis. Susipažinome per „fuksų“  krikštynas. Jis mane įnirtingai laistė kažkokiu rašalu. Pasakiau jam, kad po krikštynų, kai mano rankos nebus surištos virvute, būtiniausiai atsikeršysiu. Taip ir padariau. Iš vienos „krikštytojos“ paslapčia nugvelbiau tų pačių dažų ir, kai visi jau buvo persirengę švariais drabužiais ir linksminosi vakarėlyje, atakavau Arijų iš pasalų. Tada jis ėmė mane gaudyti po mišką. Pagavo ir... nebepaleido.

Draugavome tikrai pašėlusiai. Abu buvome laisvi, nevaržėme savęs visokiais tabu ir nesisavinome vienas kito. Bet mums kartu visada buvo neapsakomai smagu. 

Kitais studijų metais nutarėme abu drauge nuomotis butą. Pasisekė. Radome gana erdvų ir palyginti nebrangų.  Gyvenome studentiškai: su neretais pavakarojimais, su gitaromis ir vynu. Žodžiu, šventėme gyvenimo šventę iš širdies.

Kad pas mus bute nuolat sukiodavosi žmonių, kažkas nakvodavo, man buvo įprastas dalykas. Tačiau kartą Arijus parėjo su tokiu draugu, kurio iki tol niekada nebuvau mačiusi. Pasakė, kad tai geriausias jo draugas dar iš vaikystės laikų. Esą jis ką tik grįžo iš užsienio ir dar nesusirado, kur apsistoti. Paklausė, ar neprieštarausiu, jei jis kuriam laikui apsistos pas mus. Žinoma, neprieštaravau. Be to, tas vaikinukas man pasirodė neapsakomai mielas. Toks jaukus ir savas, nepasakomai skaidrių žydrų akių.

Arijus juokavo, kad štai grįš ir miegosime vienoje lovoje visi trys. Juokas juokais... Bet tai atrodė panašu į tiesą....

Taip nekaltai ir nejučia prasidėjo mūsų gyvenimas trise. Šauniai vakarodavom, klausydavom muzikos, grodavom, žaisdavom stalo žaidimus, žiūrėdavom filmus, eidavom į miestą... Visur trise. Toks buvimas nė vieno iš mūsų nevaržė. Atvirkščiai, jautėmės labai smagiai, visada turėdavome apie ką kalbėtis, domėjomės tais pačiais dalykais. Mėnuo keitė mėnesį, o mano draugo draugas išsikraustyti neskubėjo. Tiesa sakant, mudu su Arijumi ir patys nelabai norėjom, kad šaunioji mūsų trijulė iširtų. Taigi taip ir gyvenome.

Galiausiai nutiko taip, kad Arijų pakvietė pagal mainų programą, pusmetį pastudijuoti ir pagyventi Amerikoje. Abu su Andrium (taip pavadinkime jo draugą) labai jį palaikėme ir raginome jokiu būdu neatsisakyti šios progos. Taigi išlydėjome Arijų į Ameriką ir likome dviese. Niekas nesikeitė. Vakarodavom kaip vakaroję. Buvau taip prie jo pripratusi, kad laikiau beveik savo vaikinu.

Kartą užsivakarojome su vynu ir gera muzika iki pat paryčių. Žvakės, juokai, smagūs pokalbiai, vyno sukeltas malonus svaigulys... Nė nepajutome, kaip atsidūrėme vienoje lovoje... Nuo tos dienos pagal nebylų susitarimą tarsi ir tapome pora. Nuo Arijaus nieko neslėpėme. Kone kas vakarą kalbėjomės visi per Skype. Arijus juokavo, kad štai grįš ir miegosime vienoje lovoje visi trys. Juokas juokais... Bet tai atrodė panašu į tiesą....

Pusmetis be Arijaus pralėkė greitai. Ir štai vieną dieną su Andriumi abu skubėjome ruošti šventinius pietus ir į oro uostą pasitikti neišskiriamos savo trijulės nario. Kai visi susėdome prie stalo, buvo taip gera – jautėme tokią pilnatvę. Kaip toliau gyvensime ir draugausime nebesvarstėme. Visi trys žinojom, kad mums tiesiog gera būti visiems kartu ir nereikia dėl to sau kvaršinti galvos.

Dabar visi trys jau esame baigę studijas. Išsikraustėme iš ano bohemiško buto. Nusipirkome nuosavą. Aišku, visi trys lygiomis teisėmis. Net galimybės nesvarstėme gyventi atskirai. Tai buvo tarsi savaime aišku. Atvirai kalbant, jei reikėtų rinktis, tikrai negalėčiau pasakyti, su kuriuo iš jų turėčiau likti – su Arijumi ar Andriumi. Man jie abu tarsi nedaloma visuma. Abu myliu vienodai. Ir jie mane taip pat.

Pažįstami ir giminės negali patikėti, kad taip gali būti. Nuolat sulaukiu klausimų: o kaip jūs miegate – tu per vidurį, o jie iš šonų? O kaip seksas? Ką darysime, kai norėsime sukurti tikrą šeimą, susituokti, susilaukti vaikų?.. Į pastaruosius klausimus atsakyti neturiu ko. Manau, kad mes ir taip jau esame šeima ir tam, kad tai vienas kitam tai įrodytume, visai nebūtina tuoktis.

Vaikai? Kol kas jų nė vienas nenorime. Gali būti, kad ir nenorėsime. Manau, viskas susiklostys taip, kaip turi būti, savaime. Seksas? Mano manymu, tokie santykiai baugūs atrodo tiems, kurie linkę pretenduoti į kitą žmogų kaip į savo nuosavybę. Be to, daugybė žmonių, net ir susituokę, rezga visokius slaptus romanus, slapta įsimyli kitus žmones ir pan. Sakykite, argi tai labiau moralu negu mūsų atveju? Mes gyvename skaidriai, nieko vienas nuo kito neslėpdami – taikoje su savimi ir vienas su kitu. Ir nežinau, kaip viskas susiklostys toliau. Bet jei reikėtų atsakyti nuoširdžiai – norėčiau su šiais dviem vyrais nugyventi visą savo gyvenimą...