Kai nesiseka, lengviausia pradėti kaltinti aplinkinius, blogą lemtį ir netikusias aplinkybes. Lengviausia pradėti gailėtis savęs. Dovilė Žebrauskė, save apibūdinanti kaip tiesiog laimingą moterį, atėjus laikui, iš likimo gavo tokių dovanų, kokių net nesitikėjo, nes neprarado tikėjimo meile.
Kadaise ji savo ateitį įsivaizdavo tokią, kaip mamos, žinomos aktorės Vaivos Mainelytės, – tik teatre. Deja, svajonė neišsipildė, o gyvenimas ilgai seikėjo po lygiai džiaugsmo ir nusivylimų: du puikūs sūnus, bet iširę santykiai su jų tėčiais. Ilgos savo vietos po saule paieškos, atradimai ir praradimai. Patirtis, kuri užgrūdino. Ir liūdnesniais, ir šviesesniais laikotarpiais buvo į ką atsiremti: mama, mylimi seneliai, sūnūs – dabar Jokūbui jau 19, Motiejui – 12. Atsisveikinusi su svajone tapti aktore, Dovilė nusprendė studijuoti psichologiją, paskui verslo vadybą, dirbo reklamos agentūrose, keliose konsultacinėse įmonėse. Prieš įsidarbindama personalo vadybininke vienoje įmonėje, stojo pauzė. „Buvau išėjusi iš vieno darbo ir norėjau ramiai susidėlioti mintis. Reikėjo to stabtelėjimo, nes buvau išgyvenusi sunkų laikotarpį: sirgo mama, mirė senelis. Mezgiau, gaminau vaikams valgyti, piešiau fraktalus ir iš namų nenorėjau niekur kišti nosies. Viena draugė tuomet mane nuolat graužė, kad šitaip tikrai liksiu viena su dviem vaikais: nei išeinu kur, nei internetinių pažinčių ieškau. Bet numodavau ranka į jos žodžius – tikėjau lemtimi. Nebuvau nusivylusi meile, nemaniau, kad ji tik filmuose ar kad man jau nebeskirta… Nesuprantu moterų, kurios kartą ar kelis nusivylusios, pasako: „Visi vyrai – kiaulės!“ Tokiais apibūdinimais jos tik bando guosti ir teisinti save.“
Juk meilė – gyvenimo variklis. Virdamos paprasčiausią sriubą, pašnabždėkite: „Myliu, myliu...“ Ir skonis bus visiškai kitoks!
Buvo sau pasakiusi, kad daugiau tikrai netekės ir neieškos vyro. Neieškojo. Jis pats atėjo. „Kai dar buvau vaikas, viename spektaklyje – tai buvo „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, vaidinau žinomų aktorių Andriaus Žebrausko ir tuometės jo žmonos Vilijos Ramanauskaitės dukrą. Keista lemtis – po daugelio metų tapau jų marti – toks štai įdomus gyvenimo siurprizas… Su Vilija vienu mano gyvenimo laikotarpiu netikėtai susitikome, ėmėme bendrauti. Su jos sūnumi Mykolu tuomet keliai nesuvesdavo – jis gyveno atskirai. Kartą tiesiog susirašėme su juo Facebooke, o paskui jis man paskambino ir pakvietė į koncertą. Tuo metu jau galėjau į savo gyvenimą įsileisti naują jausmą: pabuvau viena, apsivaliau nuo neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Mykolas pasirodė tuomet, kai jo reikėjo… Su juo viskas buvo kitaip: taip kitaip, kad pamiršau visus savo įsitikinimus daugiau niekada netekėti. Mykolas pasipiršo po dviejų mėnesių draugystės – atsirado abipusis tikras jausmas, kuris paskatino daryti kitus žingsnius. Tai nebuvo aklas įsimylėjimas, kai viskas švyti rožine spalva. Tai buvo taip paprasta, natūralu ir taip tikra, kad mums neliko abejonių. Džiaugiuosi, kad Mykolas irgi iš man artimos aplinkos. Kurioje žmonės nesivadovauja standartiniais vertinimais. Ir mano anyta – ne velnio pramanyta. Ji man draugė, mūsų santykiai visiškai netradiciniai.“
Jai keista, kai kas nors pavadina daugiavaike mama. „O dar keisčiau, kai klausinėja, kaip čia ryžausi tam trečiam vaikui. Koks čia žygdarbis? Argi trys vaikai – tai daug? Tai tiesiog normali šeima. Aišku, su Mykolu norėjome bendro kūdikio. O aš, giliai širdyje, labai labai – dukrytės. Pusės metukų Ievutė – mano įsikūnijusi svajonė… Kai pastojau, neapleido jausmas, kad nešioju mergytę, bet vis vien į echoskopiją ėjau drebančia širdimi. Kai gydytoja patvirtino, kad bus dukrytė, paskambinau mamai: „Na, Vaivute, galėsi jau sudėti savo auksus į maišiuką“. Mat vis pakalbėdavo, kad kažkam gi papuošalus reikės palikti. Mama apsidžiaugė, bet dar taip švelniai diplomatiškai pasakė, kad džiaugtųsi ir dar vienu anūkėliu, nebūtinai anūke. Dabar Ievutė numyluota brolių, močiutės, prosenelės ir, aišku, mūsų. Man pasisekė su visais vaikais. Esu girdėjusi, kad paauginusios kūdikį ir išėjusios dirbti mamos pareiškia: „Ne, jau antro – nė už ką – ir su šituo privargau.“ Manęs vaikai nevargino ir nevargina – niekada. Nebuvo ir nėra kančia sėdėti su jais namie, nes tuo metu, kai juos augini, man svarbiausi jie, o ne karjera. Visada norėjau turėti brolių, bet augau viena, todėl dabar nenustoju džiaugtis savo šeima.“
„Visada, kaip ir mama, buvau „prie žemės“. Auginu daug gėlių, prižiūriu paveldėtą sodą, o megzti ir skaniai gaminti išmokau iš mamos. Visi buities darbai man mieli. Pernai vasarą balkoną paverčiau oranžerija: ten ir agurkai, ir pomidorai, ir baklažanai puikiausiai derėjo. Čia turbūt todėl, kad darau viską su meile – net ir kiaušinienę kepu! Juk meilė – gyvenimo variklis. Virdamos paprasčiausią sriubą, pašnabždėkite: „Myliu, myliu...“ Ir skonis bus visiškai kitoks! Su meile kuriame savo namus, kuriame gyvename su močiute, mamos mama. Man labai gera manuose. Ir svarbiausia, kad ne man vienai, o ir Mykolui, ir vaikams.“
Tekstas Dovilės Štuikienės