Tikros istorijos: pavogta meilė

Mano meilės istorija jau gana sena. Nemažai vandens nuo to laiko nutekėjo... Ir aš pati jau nebe ta. Bet viską prisimenu taip, tarsi tai būtų įvykę vakar...

Anų laikų standartais tada jau buvau senmergė. Visos klasės ir studijų draugės jau senų seniausiai buvo susukusios šeimos lizdelius, pagimdžiusios po vieną ar net kelis vaikus, o aš vis vaikštinėjau viena. Negaliu pasakyti, kad nebuvo progos ką nors įsileisti į savo širdį. Buvo gerbėjų ir ne vienas. Bet jaučiau, kad nė vienas iš jų nebuvo TAS. Vienam, regis, trūko, to, kitam dar kažko... Taip ir gyvenau viena su didžiule tuštuma širdyje. Vis laukiau, kada pasirodys JIS – išsvajotasis mano princas.

Ir jis pasirodė! Kai prasilenkiau su juo laiptinėje, net kvapą užgniaužė. Aukštas, tamsiaplaukis, elegantiškas, neapsakomai mėlynų akių. Tuo metu man atrodė, kad gražesnio vyro nebuvau sutikusi gyvenime. Pamenu, užlėkiau laiptais į viršų ir įpuoliau strimgalviais į namus, tikėdamasi dar pamatyti jį, nueinantį šaligatviu. Deja, jau buvo pradingęs iš horizonto...

Visą vakarą negalėjau atgauti žado. Bandžiau mintyse atkurti kiekvieną jo išvaizdos detalę. Ir nors mačiau jį vos kelias sekundes, prieš akis šmėžavo lyg gyvas. Tai buvo įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio. Beprotiškai aistringas ir deginantis taip, kad net sunku kvėpuoti.

Ryte pabudau visai neišsimiegojusi. Lipau laiptais susiraukusi lyg naginė ir galvojau, kaip čia greičiau nusigavus iki darbo ir išgėrus „atominės“ kavos, kad bent kiek akys prasimerktų. Net nepastebėjau, kaip tiesiai prieš mane atsivėrė pirmo aukšto durys ir pasirodė... jis!

Net krūptelėjau iš netikėtumo. Į veidą plūstelėjo raudonis. Kvailai nusišypsojau ir išlemenau kažką panašaus į „labas rytas“. Jis žvilgterėjo į mane, mandagiai atsakė ir šyptelėjo. Vos vos lūpų kampučiais, bet tai buvo tokia šypsena, kuri tarsi pakylėjo ant sparnų. Nepajutau, kaip atplasnojau į darbą. Visą dieną niekaip negalėjau susikaupti, sėdėjau lyg ant adatų – prieš akis mačiau vien tik jį. Tokį gražų, kad net maudė paširdžius...

Vakare nutariau užsiimti slapta „tardomąja“ veikla. Iškvočiau kaimynes, kas čia per vyras, iš kur jis taip netikėtai atsirado. Pasirodo, tai buvo naujasis mūsų kaimynas. Tačiau viena kaimynė sąmoksliškai kikendama man papasakojo tai, ko visai nenorėjau girdėti: „Gražuolis, ar ne? Bet gali jį pamiršti – jis vedęs. Taigi tas pats, kas miręs...“

Blaivi logika man kuo aiškiausiai liepė: „Pamiršk jį. Jis ne tau.“ Tačiau širdžiai tai visai nerūpėjo. Jai būtų buvę vis vien, net jei tas vyras būtų vedęs tūkstantį kartų. Žinojau, kad nuo to momento, kai pamačiau jį, ramiam mano gyvenimui atėjo galas. Buvau apsėsta ir visiškai užvaldyta susižavėjimo. Atrodė, kad galėjau bučiuoti žemę, kuria jis vaikščiojo.

Kurį laiką nemačiau jo, bet kai išgirsdavau trinktelint apačioje duris, kaskart krūptelėdavau ir pripuldavau prie lango su viltimi, kad galbūt tai jis. Pamatyti jį nors akies krašteliu man būtų neregėta palaima. Galiausiai vieną dieną pasisekė – vėl susitikome laiptinėje. Tik didžiam mano nusivylimui, šįkart jis buvo ne vienas – su žmona ir dukra. Praeidama kritiškai įvertinau jo antrąją pusę ir pati sau pagalvojau: „Na ir kaip toks gražuolis galėjo išsirinkti tokią vargo pelę.“ Pasakysiu atvirai, jo žmona man atrodė tikrai ne kaip. Galbūt dar ir dėl to, kad pati norėjau tuo tikėti...

Laikas pamažu bėgo... O aš vis ieškojau pretekstų su juo susidurti laiptinėje. Netgi ta trumputė galimybė pamatyti jo akis man atrodė neįkainojama.

Atėjo pavasaris. Mūsų namo kaimynai nutarė surengti prie namų tradicinę pavasario talką. Joje pasirodė ir jis. Vienas, be šeimos. Pasirodo, dukra su žmona išvažiavusios kelioms dienoms lankyti tėvų į kaimą. Gerą pusdienį darbavomės kieme. O aš vis stengiausi būti šalia jo. Tvarkydamiesi pamažu įsikalbėjome. Iš visų jėgų bandžiau atrodyti įdomi, sąmojinga, protinga. Ypač kai išsiaiškinau, kad jis – istorijos mokytojas. Kai dabar pagalvoju, kokia buvau kvailė!

Po talkos visi išsiskirstėme kas sau. Mudu, tęsdami pokalbį, pasukome į savo laiptinę. Sukaupusi visą drąsą,  pašėlusiai plakančia širdimi pakviečiau jį į svečius kavos. Na, o prie kavos iš baro ištraukiau ir butelį konjako. Geriausio, kokio tais laikais buvo įmanoma gauti – buvau kažkada gavusi dovanų. Šis gėrimas, regis, kaip tik ir laukė specialiai šios progos... Kad būtų jaukiau, uždegiau žvakę. O kadangi jis sakė, kad dievina senas plokšteles, pasakiau, kad kaip tik turiu išsaugojusi visą kolekciją dar net nuo mamos jaunystės laikų. Ir patefoną taip pat. Jo akys sužibo. O kai rado Edith Piaf, tiesiog nenustygo iš džiaugsmo, šokinėjo kaip vaikas ir plojo rankomis. Pasirodo, buvo didelis jos gerbėjas. Atrodė toks žavus – tirpau nuo jo kaip žvakė... Taigi mūsų vakaras, lydimas Edith Piaf melodijų, pamažu įsibėgėjo...

Net varstoma baisaus galvos skausmo, žiūrėjau į jį ir negalėjau atplėšti akių. Manyje buvo tiek švelnumo ir tiek mielės jam, kad dėl jo, jei reikėtų, būčiau galėjusi netgi paaukoti savo gyvybę.

Konjako butelis po truputį tuštėjo, muzika vis garsėjo. Svaigulio apimti abu kvatojome, šokome. Bare atradau dar butelį kažkokio likerio. Abu nebuvome itin įgudę gėrikai, tad kaip reikiant įkaušome. O tokiomis akimirkomis, žinia, pradingsta visi barjerai, gėdos ir kaltės jausmas – kitaip tariant, „išsijungia“ ta vidinė kontrolė, kuri negailestingai varžo jausmus.

Nelabai pamenu viso konteksto, bet kažkurią akimirką svaigulio įkarštyje pradėjome bučiuotis. Apimti aistros, raičiojomės po kilimą... Ant jo ir pabudau ankstyvą rytą kamuojama siaubingų pagirių. Šalia miegojo jis. Net varstoma baisaus galvos skausmo, žiūrėjau į jį ir negalėjau atplėšti akių. Manyje buvo tiek švelnumo ir tiek meilės jam, kad dėl jo, jei reikėtų, būčiau galėjusi netgi paaukoti savo gyvybę.

Galiausiai ir jis pramerkė vieną akį... Toks pat siaubingai pagiringas. Žiūrėjome vienas į kitą ir juokėmės. Atrodėme sumautai. Paskui snausdami, vaduodamiesi nuo pagirių ir... mylėdamiesi praleidome kone visą dieną.  Deja, šis epizodas turėjo baigtis – vakare grįžo jo žmona. Išeidamas jis kerinčiai nusišypsojo ir tarsi visai nekaltai paklausė, ar negalėtų retkarčiais užsukti pasiklausyti senų plokštelių. Atsakiau, kad be kada – net ir vidury nakties. Taip prasidėjo mūsų nuolatinis „plokštelių klausymas“. Jis skubėdavo į mano glėbį, vos tik rasdavo tinkamą akimirką. Visada buvau pasiruošusi priimti jį. Tik kuo toliau, tuo sunkiau tapo paleisti. Galvodama, kad jis štai grįžo pas žmoną ir dabar miega su ja, nerasdavau sau vietos.

Kad ir kaip būtų, ylos maiše nepaslėpsi. Mūsų romanas pamažu iškilo į paviršių. Kaimynai apie tai pradėjo šnabždėtis, ši žinia pasiekė ir jo žmoną. Kartą susekė jį pas mane ateinantį – kilo baisus skandalas. Daug buvo ašarų išlieta ir negražių žodžių pasakyta. Tada žmona jam paskelbė griežtą ultimatumą, kad jų šeima privalo iš šio namo išsikraustyti. Kuo toliau nuo manęs – į kitą miestą. Prašiau jo, maldavau, kad liktų su manimi. Visgi išvažiavo.

Puoliau į visišką depresiją. Gyvenimas be jo tapo beprasmis. Liedama ašaras ir klausydama Edith Piaf, dienų dienas tysodavau ant lovos. Visiškai apleidau save, nesugebėdavau net indų išsiplauti. Tačiau po kelių kančios savaičių išgirdau durų skambutį. Pažiūrėjau pro akutę – matėsi tik didžiulė gėlių puokštė. Atidarau duris, o ten jis! Puoliau ant kaklo ir maniau, kad niekada nepaleisiu… Tai buvo, ko gero, aistringiausia mano gyvenimo naktis. Taip prie jo glaudžiausi, kad atrodė, jog tapome vienu kūnu. Galiausiai ryte man pasakė žinią, kuria vargiai galėjau patikėti – jis nusprendė palikti žmoną. Dėl manęs! 

Skyrybos buvo sunkios ir negražios, su daug purvo ir emocinio šantažo. Visgi mes laikėmės išvien – stiprybės mums teikė meilė ir aistra.

Ir štai pagaliau gavau, apie ką svajojau. Savo meilę, savo gražuolį. Bet, tikriausiai, ne veltui sakoma, kad svajoti reikia atsargiai...

Pirmi mūsų bendro gyvenimo metai buvo tikrai puikūs. Su begaline aistra ir romantika. Rengdavome vienas kitam įvairias staigmenas, dovanodavome dovanas, daug keliavome, lankėmės įvairiuose renginiuose. Ir dabar dar retkarčiais pažiūriu į albume išlikusias kelias pablukusias nuotraukas – buvome išties žavi pora.

Po metų netikėtai pastojau. Nėštumas buvo sunkus ir komplikuotas. Tapau labai irzli ir pavargusi, jau neturėjau nei noro, nei jėgų žavėtis juo, kelti ant pjedestalo ir giedoti meilės ditirambus. Pati norėjau būti globojama. Žinoma, nesakau, kad jis nesirūpino manimi.  Tikrai stengėsi, tačiau viskas tapo nebe taip. Tarp mūsų neliko tos žavingos aistros kibirkštėlės.

Gimė sūnelis – labai neramus ir jautrus. Pirmą mėnesį verkė kone kiaurą parą. Lyg koks užkerėtas (o gal tam tikra prasme  taip ir buvo...). Kartu su juo verkiau ir aš – iš visiško nuovargio ir nevilties. Vyro tiesiog nebepastebėdavau, o apie seksą negalėjau nė pagalvoti – purtė vien nuo tos minties.

Po kurio laiko viskas lyg ir susitvarkė, lyg ir stojo į vėžes. Bet... mūsų aistra, atrodo, buvo mirusi amžiams. Ilgainiui pastebėjau, kad jis vis dažniau užsibūna darbe, vis atsainiau su manimi bendrauja. O kartą, skalbdama jo marškinius, pajutau lengvą moteriškų kvepalų dvelksmą. Pauosčiau atidžiau. Taip, jo drabužiai kvepėjo kita moterimi...  Regis, turėjau pulti į paniką. Bet, savo pačios nuostabai, pajutau, kad mano širdyje atsirado kažkoks tarsi savotiškas palengvėjimas.

Nieko jam nesakiau, bet jutau, kad kuo toliau, tuo labiau vėstame ir svetimėjame. Supratau, kad mūsų nesiejo niekas – tik ta deginanti aistra. Ji pradingo – pradingo viskas.

Nenustebau, kai vieną dieną jis man pasakė kad labai apgailestauja, bet aistringai myli kitą ir, deja, nori su ja susieti tolesnį savo gyvenimą, nes bendros mūsų ateities nemato. Nepuoliau žudytis. Netgi padėjau jam susikrauti lagaminus...

Tolesnį savo gyvenimą nutariau skirti sūnui. Jis tapo nauja mano gyvenimo prasme. Kitas vyras į mūsų namus koją įkėlė tik tada, kai mano berniukas jau mokėsi universitete. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl su šiuo žmogumi nutariau susieti savo gyvenimą.

Oficialiai sakau, kad tai iš meilės, bet širdies neapgausi – giliai viduje jaučiu, kad tai labiau iš baimės, nenoro būti vienai. Bet tikriausiai tai nėra blogas variantas – mums tiesiog smagu ir jauku būti kartu. Tiesiog dalijamės vienas kito kompanija ir mėgaujamės paprastu buvimu drauge. Širdis man sako, kad aistringos meilės šiame gyvenime daugiau jau nebepatirsiu. Galų gale jau ir metai nebe tie... Liūdna tai suvokti, bet, panašu, kad mums iš aukščiau duotas tik tam tikras karštų jausmų limitas. Tačiau dabar manau, kad labai svarbu jį naudoti taupiai, o ne užkurti galingą laužą, kuris greitai suliepsnoja, palikdamas tik saujelę bereikšmių pelenų...

P. S. Beje, dėl įdomumo... Mano gražuolis aistrų objektas per savo gyvenimą pakeitė dar ne vieną moterį. O štai pasenti sugrįžo pas savo pirmąją žmoną, kuri, pasirodo, kantriai jo laukė visus tuos ilgus metus. Tokia štai istorija. :)

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.