Kartais pagalvoju, kaip kartais gyvenime viskas susiklosto įdomiai... Į jį netikėtai ateina žmogus ir vos per kelias valandas fatališkai pakeičia visą tavo gyvenimą, paveikia jį daug labiau nei tas, su kuriuo kartu praleidai ne vienerius metus...
Tikrai negaliu skųstis, kad gyvenau blogai. Paskaičiusi kai kurias šiame portale publikuotas gyvenimo istorijas, kai moterys iš tiesų smarkiai kenčia, manau, netgi turėčiau dėkoti Dievui už savo gyvenimą. Materialine prasme man tikrai nieko netrūko. Dviese su vyru gyvenome nuosavame naujame erdviame bute, abu turėjome po automobilį, uždirbome taip pat neblogai, vaikų kol kas neplanavome – taigi, regis, nieko lyg ir nestigo. Vyras nei gėrė, nei mušėsi, nei žemino. Trumpai tariant, gyvenom ramų, kultūringą, miesčionišką gyvenimą.
Tačiau šis stabilus ramumas, kuris kitą moterį galbūt džiugintų, man galiausiai ėmė kelti begalinę depresiją. Tiesiog smaugte smaugė rutina, tie patys tvarkingi ir kultūringi draugai ir nuobodūs pašnekesiai apie nieką, kasdienis vakarinis dialogas su vyru, ką valgysime vakarienei... Pamažu dariausi irzli ir pretenzinga. Ir nežinau, į ką galiausiai viskas būtų mano gyvenime išsirutulioję, jei ne vienas įvykis, kuris iš pamatų pakeitė mano gyvenimą.
Darbe vadovas gana netikėtai pasiūlė nuvažiuoti į Vilnių – dalyvauti kelių dienų seminare. Paskaičiau aprašymą: pasirodė įdomu ir naudinga. Be to, įmonė apmoka ir seminarą, ir viešbutį, tad neprieštaravau – susikroviau lagaminą ir patraukiau į sostinę.
Visą dieną išsėdėjusi tvankioje patalpoje, po seminaro koja už kojos žingsniavau sostinės gatvelėmis. Pamenu, buvo tada pats alyvų žydėjimas. Traukiau į save saldų aromatą ir mėgavausi tylia vienatve. Pakely į akis krito jauki kavinukė. Pamaniau: laiko turiu, prisėsiu pagurkšnoti kavos, ramiai surūkysiu cigaretę...
Jau taisiausi sėstis prie stalelio, kai netyčia nuo kėdės nusprūdo mano rankinė. Tikriausiai ieškodama cigarečių, pamiršau užsegti, tad visas turinys pažiro ant žemės. Ir čia nutiko, kaip nutinka klasikinėse melodramose. Man į pagalbą atskubėjo prie gretimo stalelio sėdėjęs galantiškas džentelmenas. Užsienietis. Visa susidrovėjusi, padėkojau už pagalbą ir skubėjau užsidaryti savo vienatvės kokone. Bet... dar vienas kitas žodis, ir visai netikėtai tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Kadangi anglų kalbu laisvai, o mano gelbėtojas pasirodė esąs iš Dublino, bendrauti galėjome be jokių kliūčių.
Kaip netrukus paaiškėjo, džentelmenas buvo ne šiaip turistas. Lektorius, gyvenimo būdo mokytojas ir dar visokių įdomių praktikų, apie kurias anksčiau nė nebuvau nieko girdėjusi, žinovas. Mūsų pokalbis užsitęsė valandų valandas. Man pasakojo apie tokius dalykus, kad net sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma realybėje. Pasakojo apie žmogaus laisvę ir galimybę modeliuoti savo gyvenimą kaip tik nori, apie kvantinę fiziką, apie įvairiausius eksperimentus. Besišnekučiuodami išgėrėm įvairiose kavinėse, nežinia kiek litrų arbatos, nežinia kiek kilometrų apsukome Vilniaus gatvėmis. Ir vis kalbėjomės. Godžiai gaudžiau visą man naują informaciją, ir mano sąmonėje ėmė brėkšti kažkokia šviesi properša.
Netikėtai atsidūrėme prie mano viešbučio. Pasiūliau užsukti išgerti dar... arbatos. Tikriausiai daugelis dabar pagalvos: „Na pagaliau prasideda linksmoji istorijos dalis... Pašėlusi meilės naktis ir galiausiai sudaužyta širdis...“ Deja, turiu nuvilti, nebuvo jokio aistringo sekso, nebuvo sudaužytos širdies – veikiau pripildyta kažko neaprėpiamai didelio ir naujo.
Taigi tęsiant istoriją... mano viešbučio numeryje sugulėme abu į mano lovą ir toliau kalbėjomės beveik iki pat aušros. Paskui, atrodo, buvo užsnūsta...
Kai pramerkiau akis, mano nuostabiojo pašnekovo jau nebebuvo. Buvo likęs tik vos juntamas jo maloniai karstelėjusių kvepalų dvelksmas. Šalia ant pagalvės radau tik raštelį, kuriame buvo anglų kalba parašyta: „Tavo širdis žino atsakymą į tavo klausimą. Paklausk jos ;)“. Šį raštelį turiu išsaugojusi iki šiol.
Šiandien kuo aiškiausiai žinau, kad jokių atsitiktinumų nebūna. Viskas, kas mums nutinka turi savą priežastį. Na, o mano sutiktasis buvo priežastis iš esmės pakeisti savo gyvenimą.
Iš pradžių nesusigaudžiau, kas mano gyvenime įvyko. Likusi seminaro diena praėjo tarsi migloje. Negirdėjau nė žodžio, kas buvo sakoma. Mintyse vis sukau ir sukau pašnekesio su nuostabiu sutiktuoju fragmentus. Jaučiausi tokia pakylėta, plaukiojau euforijoje. Beveik atrodė, kad esu įsimylėjusi. Bet tai buvo ne tai – kažkas daug stipresnio, ypatingesnio. Galvojau apie paslaptingą raštelį ir kad mano gyvenime ką tik nutiko kažkoks stebuklas. Tarsi kokiame filme.
„Na ir būna įdomių atsitiktinumų“, – mąsčiau stebėdamasi. Nors... šiandien kuo aiškiausiai žinau, kad jokių atsitiktinumų nebūna. Viskas, kas mums nutinka, turi savą priežastį. Na, o mano sutiktasis buvo priežastis iš esmės pakeisti savo gyvenimą.
Grįžusi namo gerą savaitę vaikščiojau kaip nesava. Jaučiausi taip, tarsi būčiau grįžusi ne į savo, o į kažkokios kitos moters gyvenimą. Supratau, kad viskas pasikeitė, kad daugiau taip, kaip buvo, nebebus. Nežinojau, nei ką darysiu, nei kur eisiu... „Klausyk savo širdies“ – mintyse vis sukosi raštelio fragmentas.
Ir štai maždaug po savaitės širdis man davė atsakymą. Internete netikėtai pastebėjau informaciją apie savanorystę Afrikoje. Seniau šią informaciją bučiau praleidusi pro akis kaip visiškai man neaktualią ir net neįmanomą. Bet dabar mano širdis ėmė plakti smarkiau. Pamaniau sau, o kodėl gi ne?.. Susisiekiau su atstovais ir galiausiai gavau teigiamą atsakymą.
Grįžusi namo tradiciškai paruošiau vakarienę. Valgant ir kalbantis įprastomis temomis, netikėtai be jokių įžangų ir pagražinimų pasakiau vyrui, kad jį palieku ir pusmečiui išvažiuoju į Afriką. Puikiai pamenu jo veido išraišką... Jis net pamiršo pasidomėti, kodėl jį palieku, kas netenkina ir pan. Jam niekaip netilpo galvoje, kokia Afrika, kuo čia dėta Afrika?.. Ne mažesnis šokas ištiko ir mūsų draugus, gimines, pažįstamus, bendradarbius. Visi pasibaisėję ir apstulbę svarstė, kaip man taip staiga nei iš šio nei iš to pasimaišė protas...
Išsiskyrėme su vyru gražiai. Be jokių kaltinimų, be jokių dramatiškų turtų dalybų. Papasakojau jam viską, kaip jaučiausi. Pasakiau, kad viską, ką santuokoje sukaupėme, palieku jam. Nežinau, ar jis tikrai mane suprato, bet bent jau pasistengė. Taip pat pridūrė, kad jokiu būdu nepasiliks visko sau. Pasakė parduosiąs butą ir pusę sumos pervesiąs į mano sąskaitą. Tada apkabino ir palinkėjo man sėkmės Afrikoje...
Štai taip drastiškai įžengiau į naują gyvenimą. Kai dabar pagalvoju, net man pačiai daug kas atrodo nerealiai. Ar Afrikoje atradau save? Tai man buvo tikra gyvenimo mokykla. Pirmiausia, iš esmės pakeičiau gyvenimo būdą: mečiau rūkyti, vartoti alkoholį, tapau vegetare. Be to, gyvendama akis į akį šalia didžiulio skurdo, iš esmės perkainojau ir savo gyvenimo vertybes. Vietos gyventojai mane išmokė neregėtos dvasios stiprybės – nesvarbu, kas benutiktų, viską priimti ramiai, su šypsena ir dėl nieko nesinervinti. Neįsivaizduojate, kokia iš jų akių sklinda energija. Tai reikia pamatyti...
Po Afrikos sekė Indija, Nepalas, Tibetas ir dar daugybė kitų nuostabių šalių. Sutikau begalę žmonių, kurie mane išties daug ko išmokė. Parodė man, kas tai yra žmogaus dvasios laisvė ir kokius stebuklus ji gali daryti...
Šiandien gyvenu viena, laisva ir vis dar esu kelyje. Tiek fizine, tiek dvasine prasme.
Kodėl papasakojau jums šią savo istoriją? Labiausiai norėjau ją dedikuoti visoms toms nelaimingoms moterims, kurios kenčia ir yra pasiryžusios dar kentėti. Mielosios, žinokite, kad savo viduje esate labai nuostabios ir vertos ne kančios, o pačios didžiausios laimės! Jums tereikia išsilaisvinti iš pančių, kurie nėra naudingi nei jums, nei tiems, kurie jus verčia kentėti. Kaip tai padaryti? Paklauskite savo širdies. Ji tikrai duos jums tinkamą atsakymą ir nuves jus teisingu keliu, kaip mane nuvedė manuoju.
P. S. Tikriausiai kažkam kilo klausimas: o kaip gi mano sielos gelbėtojas iš Dublino? Ar ši istorija turi kokį tęsinį? Kai apsisprendžiau išvažiuoti į Afriką, nusiunčiau jam el. laiškelį. Padėkojau jam už tai, kad pakeitė mano gyvenimą. Ir baigdama parašiau, kad „Mano širdis man pasakė atsakymą“. Po kelių dienų gavau tokį trumpučiuką atsakymą. „Gero kelio :)“ Bet žinau, kad nepaisant lakoniškumo, šis atsakymas reiškia kur kas daugiau. Tai ne šiaip palinkėjimas, tai – palaiminimas.
Keliautoja Viltė
Dar vienas P. S. redakcijai. Savo istoriją papasakojau ne dėl dovanos. Taigi man priklausančią dovaną galite atiduoti tai, kuriai ji iš tiesų suteiks džiaugsmo.
Vilte, dėkojame Jums už nepakartojamą istoriją. Na, o jums mielosios skaitytojos siūlome savotišką loteriją – laimėkite dovaną, kurią dovanoja Viltė.
Tai UAB „KRINONA“ įsteigtas prizas – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninis rinkinys, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamas gydomasis Macadamia plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios Macadamia aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Jums tereikia mums parašyti el. paštu ji24.lt@zlg.lt laiškelį pavadinimu NORIU DOVANOS. Laimėtoją ištrauksime loterijos keliu.
♦ ♦ ♦
P. S. Burtai lėmė, kad istorijos autorės dovana atiteko Daivai Vaitkevičienei. Sveikiname! Dėl prizo susisieksime asmeniškai.