Tikros istorijos: vienas vyras, du meilės romanai

Visą vakarą skaičiau šio portalo meilės istorijas ir vis galvojau, kad daugelis jų išties sukrečiančios ir liūdnos. O svarbiausia – be laimingos pabaigos.  Todėl nutariau parašyti savąją, kiek kitokią – su laiminga pabaiga.  Tiesa, kol jos sulaukiau (jei tai tikrai pabaiga), išgyvenau ir nemažai tragiškų akimirkų.

Mano meilės istorija lyg ir niekuo neypatinga. Viskas tradiciškai. Susipažinome  studijuodami universitete. Porą metų draugavome. Tada susituokėme, susilaukėme vaikų. Paskui viskas, kaip ir daugelio, gyvenime: buitis, šeimos rūpesčiai ir... žudanti rutina. Ji sėlino į mūsų santykius kaip juodas šešėlis: tyliai, ramiai, bet tikslingai – žingsnis po žingsnio. Nė nepajutome, kaip pamažu mūsų su vyru gyvenime nebeliko aistros, paskui nebeliko ir pasisveikinimo bučinių, ir šiltų apsikabinimų. Nepajutome, kaip pamažu tapome vis šaltesni ir svetimesni vienas kitam, o mūsų pokalbiai ėmė apsiriboti vis tomis pačiomis buitinėmis frazėmis: apie maistą, pinigus, vaikus. Susėdę prie vakarienės stalo lyg du verslo partneriai automatiškai pateikdavome vienas kitam dienos ataskaitą ir išsiskirstydavome kas sau, į atskirus kambarius.

Galiausiai nustojome miegoti ir vienoje lovoje. Iš pradžių dėl patogumo tik įsigijome atskiras antklodes. Paskui kartą gana sunkiai susirgau gripu. Tad vyras su savąja antklode išsikraustė į kitą kambarį, kad man būtų lengviau. Taip ir nebegrįžo atgal... Neprieštaravau. Būsiu atvira – netrūko man jo bendroje mūsų lovoje. Tikriausiai visai natūralu, kad tokie santykiai negalėjo tęstis amžinai. Turėjo kažkas nutikti...

Ir nutiko... Mano darbe pasirodė naujas kolega. „Velniškai simpatiškas“, – kuždėjosi kolegės. „Hmm, tikrai visai nieko...“ – šypsodamasi jam, kaip tik moku, pamaniau aš. Ir su kiekviena diena jo patrauklumas mano akyse tik augo. Ryte, jam einant kabineto link, jau iš tolo girdėdavau jo žingsnius, ir mano širdis imdavo plakti tankiau. Nė pati nepajutau, kaip tarsi atgijau – tarsi žalioje jaunystėje ėmiau domėtis madomis, makiažo tendencijomis, pasikeičiau šukuoseną...  Vėl pasijutau jauna!

Naujasis žavusis kolega taip pat nebuvo abejingas. Vis dažniau stabtelėdavo prie mano stalo per kavos pertraukėlę persimesti vienu kitu juokeliu, paplepėti apie matytą filmą ar šiaip pasipasakoti apie savo gyvenimo peripetijas. Buvo neseniai išsiskyręs, tad dabar kūrė savo gyvenimą iš naujo.

Mačiau, kaip mums plepant, pro stilingus akinukus žiba jo akys. Ir tai mane kaitino. Vis labiau ir labiau... Ir kuo įdomesnis man darėsi naujasis kolega, tuo nepakenčiamesnis ėmė rodytis vyras. Jame mačiau vien tik milijoną trūkumų ir nė vieno pliuso. Tapo tiesiog neįmanoma jo pakęsti. Vis rasdavau prie ko prikibti. Jis, aišku, nelikdavo skolingas.  Namuose pamažu brendo rimtas skandalas. Ir vieną diena jis prasiveržė kaip galingas ugnikalnis. Su ašaromis, dūžtančiomis lėkštėmis ir... dūžtančiomis širdimis. Prikalbėjome vienas kitam visokių baisybių. Tada pasakiau, kad man gana, kad nuo jo tiesiog pykina. Noriu skirtis, ir... taškas!   

Iš pradžių vyras buvo šokiruotas. Bet kuo daugiau apie tai kalbėjomės, tuo mažiau priešinosi. Galiausiai sutiko, kad skyrybos, ko gero, bus pati geriausia išeitis. Kadangi turėjome dar papildomą butą, kuris tuo metu buvo nuomojamas, vyras nutarė kraustytis į jį, man užleisdamas bendrą mūsų namą.

Po skyrybų pasijutau tarsi iš naujo gimusi. „O juk per visą savo gyvenimą nė karto nebendravau su jokiu kitu vyru, neflirtavau, nevaikščiojau į pasimatymus... – mąsčiau sau. – Juk vaikai jau užauginti (sūnus studijuoja užsienyje, dukra – kitame mieste), materialinės galimybės neriboja, galiu pagaliau pradėti gyventi dėl savo malonumo.“

Ir pradėjau... Ėmiau susitikinėti su naujuoju kolega, pradėjau vaikščioti į įvairius dvasinės saviugdos užsiėmimus, vakaroti su senų laikų draugėmis. Žodžiu, gyvenimas atrodė tiesiog fantastiškas. Tokia nežabota laisvė, jokių įsipareigojimų, galvosūkių, ką ruošti vakarienei ir pan.

Kartą gana sunkiai susirgau gripu. Tad vyras su savąja antklode išsikraustė į kitą kambarį, kad man būtų lengviau. Taip ir nebegrįžo atgal...

Taip nejučia prabėgo geras pusmetis. Gyvenimo ruletė vis dar sukosi pašėlusiai, bet grįžti į tuščius namus jau nebeatrodė taip malonu. Jie man ėmė dvelkti nebe laisve, o veikiau vienatve. Su tuo kolega santykiai nesusiklostė – taip ir įstrigo ties pasimatymų riba. Kiek artimiau su juo pabendravusi supratau, kad turiu reikalą su narciziška asmenybe, labiausiai besižavinčia savimi. Jis nuolat kalbėdavo tik apie save, savo būsenas, nuotaikas, problemas. Nė karto nepaklausė, kaip aš jaučiuosi. Nenorėjau tokio žmogaus įsileisti į savo gyvenimą.

Su nostalgija pradėjau prisiminti senus laikus. Kai su vyru drauge žiūrėdavome filmą ir jis šildydavo mano amžinai ledines kojas, kaip savaitgalio rytą atnešdavo į lovą kavos ir iš turgaus kepyklėlės ką tik nupirktą šviežią bandelę. Ir dar daug daug visko ėmiau prisiminti, kas tada atrodė tik nereikšmingos smulkmenos...

Ir nutik tu man taip, kad, kaip tik tokių nostalgiškų minčių apimta, kartą kavinėje po pasisėdėjimo su draugėmis išeidama kaktomuša susidūriau su savo buvusiuoju. Elegantiškai išsipuošęs, sulieknėjęs, išsikvėpinęs ir, svarbiausia, ne vienas – į parankę buvo įsikibusi dama. Šypsodamasi kiek pajėgiau, vaizduodama labai linksmą ir atsipalaidavusią moterį, persimečiau keliais žodžiais ir pasakiau, kad turiu bėgti, nes laukia daug visokių užsiėmimų, pramogų ir pan. Nors viduje, anaiptol, nebuvo linksma. Įsėdusi į automobilį, netikėtai apsiverkiau ir supratau, kad baisiai pavydžiu savo vyro. To,  kurį pati ir išstūmiau.

Kuo toliau, tuo labiau mane ėmė graužti ilgesys. Nieko nebenorėjau, tik vis galvojau apie jį. Prieš skyrybas atrodęs kaip milijonų trūkumų „rinkinys“, dabar  jis man piešėsi kaip nuostabiausias vyras pasaulyje.

Taip man džiūstant nuo vienatvės ir ilgesio, nejučia atėjo Kalėdos. Į namus sugrįžo vaikai. Jie būtiniausiai reikalavo, kad, nepaisant skyrybų, prie šventinio stalo susėstume visi drauge – kaip visada. Nesipriešinau. Mano „eks“, regis, taip pat.

Taigi daugiau nei po pusmečio jis pirmąkart įžengė į bendrus mūsų namus. Neišsidaviau, bet man buvo taip gera jį čia matyti! Namuose, regis, vėl įsivyravo pilnatvė. Po šventinės vakarienės vaikai sąmoksliškai atsiprašė turį mus kuriam laikui palikti – nori pasimatyti su seniai matytais draugais ir pan. Tad likome vieni du. Atsidarėme naują butelį vyno – vyras prisiminė, kad jį kažkada taupė kokiai nors ypatingai progai. Abu nusijuokėme. 

Kalėdinių žvakių šviesoje sudaužėme taurėmis ir pradėjome kalbėtis. Taip, kaip dar nebuvome kalbėjęsi per visus ilgus santuokos metus. Regis, šį žmogų, su kuriuo drauge gyvenau daugiau nei dvidešimt metų, pamačiau pirmąkart gyvenime ir... iš naujo jį įsimylėjau. Taip nesuvokiamai karštai! Tą vakarą mudu užvaldė tokia aistra, kad tiesiog negalėjau patikėti: ar tai tikrai tas pats vyras?..

Žinoma, po tokios preliudijos negalėjo būti nė kalbos, kad jis grįš atgal į tą atskirą vienišiaus butą. Ryte lovoje susiglaudę lyg kokie jaunavedžiai per medaus mėnesį prisipažinome vienas kitam, kad tas atskirai praleistas pusmetis buvo tikras nesusipratimas.

Tada vyras netikėtai iššoko iš lovos ir kažkur nuskuodė. Grįžo nešinas nuo prieškambaryje žydinčio kalėdinio kaktuso nuskintu žiedu ir priklaupęs prieš mane ant vieno kelio dramatiškai paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ Atsakiau jam TAIP! Ir abu kvatojomės net iki ašarų.

Tiesa, vestuvės nebuvo juokelis. Mes iš tiesų susituokėme iš naujo. Surengėme artimiesiems ir draugams smagų vakarėlį. Visi buvo laimingi, kad į mūsų gyvenimą pagaliau vėl grįžo harmonija. Bet patys laimingiausi buvome mudu du.

Nuo to įvykio praėjo jau beveik dveji metai. Aišku, būna, kad ir pasibaram, ir ne visada tinkama koja išlipam iš lovos, bet dabar tvirtai žinome, ką reiškiame vienas kitam ir kad nieko geresnio neverta ieškoti.

Taip... kartais išties verta prarasti savo vyrą, kad atrastumei jį iš naujo ir suprastumei, kaip iš tiesų stipriai jį myli. Ir mylėsi visados...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

P. S. LABAI PRAŠYTUME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!