Tinklaraštininkė Monika Jogminė: jos gyvenime viskas pasikeitė tik atsidūrus ligoninėje

Papasakokite, kiek metų yra jūsų įkurtam tinklaraščiui? Apie ką jis ir kokiai auditorijai jis skirtas?

Tinklaraštis oficialiai gimė 2016 metų pavasarį. Tačiau manyje jis buvo užgimęs gerokai anksčiau. Vis nesiryžau žengti pirmųjų žingsnių, nes netikėjau savo jėgomis, o ir tuo metu jo rašymui fiziškai neturėjau laiko. Iš tiesų, labiausiai pastūmėjo Viktorija Povilienė, Geri blogai įkūrėja, tiesiog paklaususi, ar neturiu tinklaraščio. Jos žinutė man buvo didžiulis įvertinimas. Vis svarsčiau, gal tai ženklas?! Prireikė apytikriai pusės metų išsigryninti ir pasiruošti. Negalėjau patikėti – kai tinklaraštis jau veikė, užplūdo neįtikėtinai geras jausmas, tarsi judėčiau labai teisinga linkme.

www.monikajogmine.com yra 100% mano gyvenimo atspindys. Gimus šiam puslapiui, iš naujo gimiau ir aš. Jame dalinuosi net ir pačiais asmeniškiausiais gyvenimo momentais, kaip pavyzdžiui dukrytės gimimo video medžiaga. Niekada negalvojau apie tai, kokią auditoriją rašydama liečiu, bet tikiu, kad su skaitytojais augame kartu. Rašau anglų kalba, nors dažnai pagalvoju, kad norėčiau jog mano įrašai būtų pasiekiami abejomis kalbomis.

Kaip kilo idėja rašyti? Galbūt pritrūkote aktualios informacijos, gal norėjote dalytis savo išgyvenimais?

Tuo metu, kai užgimė tinklaraštis, buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo periodų. Gulėjau ligoninėje dėl sveikatos problemų, kurias iššaukė metų metus sekęs persidirbimas. Suvokiau, kad gyvenimas be galo trapus ir rytojus gali ir nebeišaušti. Žinau, skamba dramatiškai, tačiau tuo metu labai išgyvenau. Dirbau fotografe ir buvau visiškai tam atsidavusi. Nemačiau nieko kito. Net ir miegas buvo antrame plane. Darbas tapo mano gyvenimu. Pradėjau jausti, kad po truputį prarandu save, savo identitetą, laisvalaikį, ryšį su šeimą, draugus. Visiškai pamiršau save. Manyje emocijos tiesiog kunkuliavo ir nebegalėjau, vieną dieną ėmiau ir sprogau. Tinklaraštis tapo laimingiausia mano gyvenimo dalimi, tarsi meditacija. Išrašyti savas mintis ir išgyvenimus bei pasidalinti akimirkomis nuotraukų pavidale man buvo kažkas nuostabaus. Laukdavau kiekvienos laisvos minutės, kada galėsiu įrašus tobulinti ir puoselėti. Niekada nebijojau rašyti ir labai jautriomis temomis, kaip pavyzdžiui apie savo svorio svyravimus. Man visada norisi padėti, suteikti žmonėms stiprybės keisti kažką gyvenime taip, kaip pakeičiau aš. Pasidalinti metodais, kuriuos naudojau, tikėdamasi, kad jie padės ir skaitytojui.

Kaip pasikeitė gyvenimas atsiradus vaikui?

Dar labiau sumažėjo laiko, bet atsirado gyvenime daugiau prasmės. Sunku žodžiais apsakyti, kaip viskas apsiverčia aukštyn kojomis vaikeliui gimus. Mūsų dukrytei jau beveik devyni mėnesiai, pradedame priprasti prie naujo gyvenimo tempo ir mėgaujamės tėvyste. Dukrytė Meda labai pozityvi, be galo daug iš jos su vyru mokomės. Ji suteikia dar daugiau noro ir postūmio daryti tai, kas mus džiugina labiausiai.

Ar tinklaraštis – jūsų pagrindinis pajamų šaltinis?

Nesu tikra, ar įmanoma Lietuvoje užsidirbti iš tinklaraščio, galbūt. Kol kas man dar nepavyko. Šiuo metu esu motinystės atostogose ir tuo labai mėgaujuosi, grįžusi labai norėčiau atiduoti daugiau dėmesio savo mylimai veiklai. Ypač, kad idėjų apie ką rašyti turiu be galo daug.

Ką darote, jei sulaukiate neigiamų atsiliepimų? Reaguojate į bet kokią kritiką?

Kuo tinklaraštis sėkmingesnis, tuo daugiau kritikos jis sulauks. Manau, neįmanoma įtikti visiems. Ypatingai, kuomet rašai apie savo asmeninį gyvenimą. Kritika yra labai sveikintina, tačiau tikrai sunkiai į ją reaguoju. Pirminė reakcija visada būna jautri, tik po kurio laiko nuleidžiu garą ir vėl gyvenu toliau. Nors iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad kritikos sulaukiu pakankamai nedaug.

Kaip manote kas svarbiausia, norint sukurti gerą tinklalapį?

Išskirtinis žmogų atspindintis dizainas, pastovūs įrašai, akį traukiančios fotografijos, nuoširdumas ir atsidavimas. Pastovumas tikrai nėra mano stiprioji pusė. Vyras visada juokiasi vadindamas mano tinklaraštį „archive blog“, nes įrašai yra pakankami reti. Bet aš vis sau keliu tikslus būti pastovesne rašytoja ir daugiau dalintis, juolab, kad galvoje nepaliaujamai kirba temos. apie kurias norėčiau kalbėti garsiai. Jeigu dabar atsidaryčiau savo tinklaraščio darbinę aplinką, ten rastume (bijau pameluoti), bent 5 ar 6 blogo įrašus, taip ir neišvydusius dienos šviesos. Arba suabejojau, arba pritrūkau laiko pabaigti. Esu perfekcionistė, tai man labai trukdo gyventi.

Kaip atrodo jūsų eilinė darbo diena?

7:00 ryto keliasi dukrytė Meda, žinoma, kartu keliuosi ir aš. Šiuo metu jos priežiūra yra pagrindinis mano darbas. Visą dieną skiriu jai ir katinui Drakoniukui, o po 21:00 valandos – laikas man ir mano pomėgiams. Mūsų dienos yra pilnos veiklos, o kai dukrytę paguldau pietums, miegoti neretai keliauju ir aš arba bėgu planuoti įrašų, dėlioju mintis savo socialinėms paskyroms. Nuotraukas tinklaraščiui visada stengiuosi pasidaryti iš anksto. Džiaugiuosi, kad tiek mano brolis, tiek mano vyras geba puikiai fotografuoti ir įamžinti akimirkas. Jos sukuria išskirtinį tinklaraščio veidą. Dukrytė neretai tampa mano įrašų dalimi, daug tinklaraščio darbų atliekame kartu. Mūsų šeima propaguoja lėtą gyvenimo būdą, stengiamės neapkrauti savęs bereikšmiais rūpesčiais, mėgstame leisti laiką namuose, juos tvarkytis. Tačiau neatsispiriame galimybei pabėgti į miestą ar gamtą, išvykti į svečią šalį. Meda jau spėjo pabuvoti Italijoje, lapkritį visi išskrendame į mylimą Švediją.

Sutiktumėte, kad socialiniai tinklai šiomis dienomis sukuria apgaulę? O gal atvirkščiai?

Kažkiek apgaulės galime rasti visur. Mus supa labai nušlifuotos žmonių gyvenimo istorijos. Socialinę erdvę aš asmeniškai priimu kaip siekiamybę. Ji man kaip pavyzdys, kokio gyvenimo norėčiau, bet ne kliūtis, dėl kurios save nuvertinu. Puikiai suprantu, kad ji neatspindi realaus žmogaus gyvenimo ir yra gerokai pagražinta jo versija. Bet tai mane labai įkvepia, o ne atvirkščiai. Nors paskutiniu metu daugėja žmonių, kalbančių apie viską labai atvirai. Taip pat Youtube erdvėje galime rasti labai daug nepagražintos realybės.

Kiek asmeniškai jums užtrunka užfiksuoti gražią akimirką?

Jeigu akimirka išties graži – tikrai greitai. Jeigu užtrunku ilgiau, vadinasi nelemta, laukiu kitos dienos ir bandau dar kartą. Svarbiausia bandyti, nesustoti ir tikėti tuo, ką darai. Nėra nieko labiau užkrečiančio!