Tinklaraštininkė Nora Žaliūkė: „Neįsivaizduoju dienos be knygos“

Kaune esantys poros namai, kuriuose svarbiausias visgi jaučiasi žaislinių pudelių veislės Būnas, – ir knygų buveinė. Jos surikiuotos visur: trimis eilėmis lentynose, ant palangių, židinio atbrailos, staliukų, yra ir miegamajame šalia lovos, ir virtuvėje. Sistemingai jos bus surikiuotos, kai ateinančią vasarą pora įsikurs naujuose namuose, kur jau suprojektuota didžiulė knygų lentyna.

„Jei viską, ką man atsiunčia leidyklos, pasilikčiau, reikėtų erdvaus sandėlio, – juokiasi Nora. – Neseniai didelę krūvą naujų leidinių atidavėme mano gimtojo miesto – Naujosios Akmenės – bibliotekai. Jas negailėdami dovanojame, aukojame.“ Nors į Noros rankas patenka dar šiltos knygų pasaulio naujienos, ji užsimena, kad visgi ypatingas jausmas – atsiversti jau daug gyvenimo mačiusį leidinį. „Tas knygos kvapas, nusidėvėjimas yra kažkas tokio, todėl dažnai einu į biblioteką, – prisipažįsta. – Taip pat man didelis lobis – iš autorių gautos knygos su dedikacijomis. Kad nepamirščiau anglų kalbos, perku užsienyje leidžiamas biografijas, garsiausius pasaulio nusikaltimus aprašančias vadinamąsias „True Crime“ istorijas.“

„Knygos mane lydėjo nuo mažų dienų. Dar nemokėdama skaityti mėgdavau imituoti, kad tai darau. Jos buvo mano pagrindiniai žaislai. Gal gimiau su knyga rankose?“, – juokauja. Baigusi mokyklą ji nenorėjo nutolti nuo savo aistros, tad nusprendė studijuoti knygų leidybą. O paskui rinkosi darbus, kuriuose galėtų liestis prie knygų. Praėjusių metų pabaigoje knygų apžvalgas pradėjo rengti žurnale „Žmonės“. Šiomis dienomis pradės veikti elektroninis knygynas „ŽMONĖS Knygos“ – Nora kuria jo turinį, nori, kad ten leidiniai būtų surikiuoti ne pagal žanrą, o pagal keliamas emocijas – juk ieškodami skaitinio norime, kad jis atitiktų vidinę būseną. „Mano ryšys su knygomis – keistas, ypatingas, kitoks. Jos man teikia saugumo jausmą, todėl be knygos neišeinu iš namų, niekur nevažiuoju, – prisipažįsta. – Visada sakau, kad jos man yra bilietai į kitus pasaulius. Skaitydama mintimis išskrendu iš kasdienybės. Knygos man yra kelionės, pažintys, kraštai, kurių gal nepamatysiu, žmonės, su kuriais niekada nesusitiksiu. Kol skaitau, knygos veikėjai tampa draugais, tad istorijai pasibaigus sunku su jais atsisveikinti.“

Prieš gerus trejus metus per knygas ji sutiko savo gyvenimo meilę. Tada Marius rungtyniavo Škotijoje. Instagrame pamatęs ryškios merginos nuotrauką, pabandė susidraugauti feisbuke. Tačiau knygų pasaulyje gyvenanti romantikė nenorėjo turėti reikalų su futbolininku ir vis atmesdavo jo prašymą draugauti. „Turėjau susiformavusį stereotipą, kad sportininkams rūpi tik jų sportas, raumenys, brangūs automobiliai. Dar jiems reikia gražios moters šalia. Tačiau jis iki manęs prisibeldė per knygas“, – juokiasi. „Nusiunčiau jai kelių Nesbø detektyvų viršelių nuotraukas – neva norėjau sužinoti, kokia eilės tvarka juos reikėtų skaityti“, – atskleidžia Marius. „Knygos man yra viskas, todėl sudėliojau jam tuos detektyvus iš eilės, nors nemaniau, kad skaitys. Greitai pajutau, kad turime apie ką kalbėtis. Mane papirko ir tai, kad sporte daug pasiekęs žmogus buvo kuklus, tikras. Taip mudu ir sulipome, o praėjusios vasaros pabaigoje susituokėme.“

Marius niekada nebandė jos atplėšti nuo knygų. Būtent jis, klausydamasis, kaip užsidegusi Nora kalba apie perskaitytus kūrinius, pasiūlė savo įspūdžiais dalytis ir socialiniuose tinkluose. Jis ir tinklaraščio pavadinimo – „Knygų dama“ – autorius. Nora pasakoja, kad praėjusiais metais perskaitė daugiau kaip šimtą aštuoniasdešimt knygų, Marius – daugiau kaip dvidešimt. „Kol jis žaidė futbolą, aš sąžiningai eidavau į visas jo rungtynes, Marių labai palaikydavau. Dabar skaitymas yra mano darbas, tad jo prašau, kad palaikytų mane. Esame ramūs, naminiai žmonės. Tad dažnai abu sukrintame ant sofos ir skaitome“, – pasakoja. Savo idėjomis ji visada dalijasi su Mariumi. „Iš vyro kibirais semiuosi stiprybės. Jei ne jis, nė pusės nebūčiau padariusi, nes savimi labai nepasitikiu. Iki šiol daug abejoju, rašydama apie knygas drebančiais pirštais spaudau kompiuterio klavišus. Marius žino daug žodžių, kurie mane sustiprina, įkvepia“, – džiaugiasi sutikusi žmogų, kuris yra ir geriausias jos draugas.

Nora prasitaria, kad nepasitikėjimas ir dvejonės ją kamuoja visą gyvenimą. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje jautėsi nevisavertė, nes buvo kūrybos žmogus – tiksliųjų mokslų pamokos kėlė panikos priepuolius. Nors buvo labai liekna, buvo laikas, kai kentėjo dėl mitybos sutrikimų. „Iki šiol negaliu suprasti, kodėl man tai nutiko“, – prisipažįsta. Pasitikėjimo savimi jai suteikė ne tik šalia esantys žmonės bet... ir modelio darbas. „Visą laiką buvau per liekna. Tai buvo problema, dėl kurios į mane mokykloje vaikai rodydavo pirštais, vadindavo kaulų vyniotiniu, – pasakoja. – Sesuo paskatino nueiti į modelių atranką. Tada buvau labai ilgais, labai garbanotais plaukais, strazdanota. Iki šiol atsimenu, kaip atrankoje viena mergina iš mano mokyklos pareiškė: „Tą kaulų maišą tikrai atsirinks!“ Kitai gal tai būtų buvęs komplimentas, o man – iš sykio akys pilnos ašarų. Tačiau modelių agentūra tikrai mane pastebėjo, o studijuojant Vilniuje pasitaikantys darbai buvo šioks toks pajamų šaltinis ir pramoga. Priklausiau Rūtos Bartašiūtės įkurtai modelių agentūrai, ten gavau daug grožio pamokų ir šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi.“ Agentūros vadovės paskatinta Nora su dar keliomis merginomis dalyvavo konkurse „Mis Lietuva 2012“, o paskui tarptautiniame grožio konkurse Lenkijoje. „Ir ten buvau „ta, kuri nesiskiria su knyga“, – juokiasi prisimindama.

„Sau vis sakydavau: „Gyveni vieną kartą – pabandyk!“ Šį moto sau labai dažnai primenu iki šiol. O kartais save stabdau: „Gyveni vieną kartą – nedaryk.“ Stengiuosi nepamišti, kad ši diena nepasikartos, todėl neturiu teisės bijoti, ko nors sau neleisti. Stengiuosi būti doras žmogus ir daryti ką nors prasmingo, – sako Nora ir tikina turinti milijoną tinklaraščio bei platesnės veiklos idėjų. – Bandau knygų skaitymui suteikti kitų spalvų, labai noriu, kad skaitymo malonumą atrastų vaikai.“

O kai nuo skaitymo pavargsta akys? Ji kvatoja, kad tada ima knygą didesnėmis raidėmis. Nora labai mėgsta vaikiškas knygas. Jas skaitydama atsipalaiduoja, atitrūksta nuo rimtų istorijų. „Esu popierinė mergaitė – viską rašausi: skaitydama – citatas iš knygų ir pastabas, turiu ir dienoraštį, receptų knygelę, – vardija. – Save vadinu popieriaus konservatore: neskaitau virtualių knygų, mėgstu siųsti popierinius atvirukus. Ukrainoje turiu susirašinėjimo draugę, su ja gal jau šešti metai keičiamės popieriuje rašytais laiškais, į kuriuos sudedame visus savo išgyvenimus. Niekada nesame susitikusios, bet atrodo, kad nėra dalyko, kurio nežinau apie ją ar ji apie mane.“

Nora turi dar vieną pomėgį. Tai – maisto gaminimas. Jis atsirado labai netikėtai: pradėjus gyventi savarankiškai. „Anksčiau virtuvė man visai nerūpėjo, bet išvažiavusi studijuoti mamos paprašiau, kad Kalėdoms padovanotų kokią nors kulinarinę knygą, – prisimena. – Gavau kelias, parašytas Beatos Nicholson. Atsiverčiau pirmą ir tarsi iš vadovėlio pradėjau gaminti viską iš eilės. Buvo didžiausias šokas, kad tie patiekalai pavyksta! Beatai visą gyvenimą būsiu dėkinga, kad mane išmokė gaminti.

Tai mane įkvėpė, aš pradėjau šeimininkauti vis dažniau, iš pradžių – pagal receptus, o paskui ir improvizuoti. Kai būnu labai pavargusi, Marius įkalbinėja nieko neruošti, siūlo užsakyti picą. Tačiau šeimininkaudama aš pailsiu. Tai – tarsi dar viena, virtuvės terapija.“

Bulvinės bandutės

500 g bulvių

2 kiaušiniai

1–2 šaukštai miltų

druskos, pipirų

Viduržemio jūros prieskonių, truputis aitriosios paprikos

lydyto sviesto bandutėms aptepti

Provanso žolelių

1 skiltelė česnako

Padažui:

pievagrybių

ghi sviesto

1 skiltelė česnako

liesos grietinėlės

druskos

truputis aitriosios paprikos

„Tas bandutes kepti išmokau iš savo močiutės dzūkės. Mes jas vadiname kaip Dzūkijoje – šiuškėmis. Žinau, kad yra ir dar vienas jų pavadinimas – švilpikai“, – kaisdama bulves pasakoja Nora. Išvirusias bulves ji sugrūda grūstuvu ir pravėsina.

Į bulvių masę įplaka kiaušinius, įberia miltų ir prieskonių. Išminko tešlą ir ant miltais pabarstytos lentelės iš suformuoja „dešrą“. Ją supjausto nedidelėmis vieno kąsnio bandutėmis.

Bandutes surikiuoja kepimo popieriumi išklotoje skardoje. Aptepa lydytu sviestu, pagardintu Provanso prieskoniais ir smulkintais česnakais.

Iki 170 laipsnių įkaitintoje orkaitėje bandutės keps apie 30 minučių.

Kol bandutės kepa, gamina padažą: pievagrybius nuvalo ir kuo smulkiau supjausto. Keptuvėje įkaitina ghi sviestą, sudeda grybus, įspaudžia česnaką.

Kai grybai sukepa, pila liesos grietinėlės ir ant mažos kaitros maišydama dar patroškina, pasūdo, įdeda prieskonių. Padažą patiekia su iškepusiomis šiškėmis.

Salotos su karštu ožkų pieno sūriu

100 g ožkų pieno sūrio

1 sauja gražgarsčių

1 virtas burokėlis

keli vyšniniai pomidoriukai

1 saujelė kedrinių pinijų

balzaminio acto padažo

Sūrį Nora kepa 150 laipsnių orkaitėje apie 10 minučių.

Į didelę lėkštę kloja gražgarstes, ant jų deda apkeptą sūrį. Aplink jį išdėlioja griežinėliais supjaustytą burokėlį, per pusę perpjautus pomidoriukus.

Apibarsto riešutais, apšlaksto balzaminio acto padažu.

Sūrį sutraiško ir kviečia ragauti sveiko užkandžio.