Tinklaraštininkė: žmonės, kurie verkia žiūrėdami filmus, yra patys stipriausi

Nors dauguma žmonių šnairuoja, matydami mane apsiverkusią priešais televizoriaus ekraną, man tai nerūpi. Tiesą pasakius, žmonės, kurie žiūrėdami filmus verkia, turi tai, ko dauguma nelavina, – empatiją.“​

Tik tam tikri žmonės yra empatiški. Daugelis – pavyzdžiui, narcizai ir sociopatai – gimė neturėdami šios savybės, ir visą savo gyvenimą gyvena neįsivaizduodami savęs kitų vietoje. Tai reiškia, kad jie neužjaučia kitų žmonių. Nors ši savybė visai praverčia naudotų automobilių pardavėjui, jos neturėjimas ne visada išeina į gera.

Iš tiesų, susirūpinimas dėl kitų žmonių išgyvenimų reikalauja stiprybės. Daug stiprybės. Kai kuriems žmonėms gyvenimas yra negailestingas, ir jei iš tiesų gebate įsivaizduoti save jų vietoje ir jausti jų skausmą, tai kai ką apie jus sako.

Jūs esate pakankamai stiprus atlaikyti tą skausmą, tačiau vis tiek jį jaučiate. Esate pakankamai stiprus, kad būtumėte stiprus dėl kitų. Esate tiek stiprus, kad suprantate kitų žmonių padėtį ir jaučiate tai, ką jaučia jie.

Rūpestis dėl kito žmogaus nėra silpnybės požymis, net jei tas asmuo yra fiktyvus filmo herojus. Tai parodo, kad vis dėlto turite širdį, ir ta širdis gali sudužti dėl kitų žmonių skausmo. Ir nors ji dūžta, pasibaigus filmui žinote, kad ji vėl sulipdyta.

Gebėjimas taip greitai atsigauti pasako dar kai ką apie žmones, verkiančius per filmą: jie geba atsitiesti kaip niekas kitas ir jie yra pakankamai stiprūs ir protingi skirti realybę nuo fikcijos.

Žinoma, tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės verkia filmų metu. Ašaros rieda ir dėl to, kad patyrėte tai, ką patyrė veikėjas, – tai skaudžių prisiminimų kupinos ašaros. Dažnai pastebėdavau, kad man palengvėdavo, kai filmuose žmonės patirdavo tai, ką esu patyrusi aš – vien todėl, kad tai sveikas būdas išleisti užgniaužtus jausmus. Įdomu, kaip galima abejoti kažkieno stiprybe, kai jie tiesiai į akis žiūri dalykams, praeityje sukėlusiems skausmą.

Taip pat yra ašaros, kurios liejasi dėl jausmų, kuriuos sukėlė pribloškiantis filmo meniškumas. Ir šios ašaros taip pat yra tikros, o ne apsimestinės. Pažengusios formos vadinamos Stendalio sindromu. Tai reiškia, kad meno kūrinys sujaudino iki pat gelmių taip stipriai, kad patiriate tiek fizinius, tiek emocinius simptomus.

Žmonėms, jautriems menui, rami gero filmo peržiūra, geros radijo laidos klausymas ar net teisingo komikso skaitymas gali tapti tikru iššūkiu. Tai taip pat gali prilygti amerikietiškiems kalneliams, priverčiantiems susidurti su savo baimėmis ir patirti tokias emocijas, kurias dauguma renkasi ignoruoti.

Manau, kad ne kiekvienas galėtų tai ištverti. Galbūt tai ne tokia stiprybė, apie kurią galvoja dauguma žmonių, įsivaizduodami stiprų asmenį, tačiau tai svarbiausia emocinės stiprybės rūšis – empatija.

Net jei neiškeliame 100 kg, mes tyrinėjame savo emocijas, o tai gali mus pakylėti aukščiau nei kas kitas.