„Tiulio fėjos“ įkūrėjos Viktorijos Jakučinskaitės namai – muziejus, pilnas istorijų

Penkių kambarių name pora su dukromis Ieva Maja (15) ir Veronika (12) gyvena dvejus su puse metų. Tačiau šio būsto šeimai teko išlaukti – vien svajonių namų paieškos užtruko aštuonerius metus, o kur dar jų įrengimas... Viskas užsitęsė, nes Viktorija labai aiškiai žinojo, ko nori: vietos židiniui ir didelio balkono arba terasos. Pasirodo, tokių erdvių Vilniuje ne tiek ir daug. „Įeini į parduodamą butą ir matai: arba balkonas, arba židinys, arba nė vieno, – juokiasi dizainerė. – Žinojau, kad nerasiu tobulo būsto, todėl tokio nė neieškojau. Dairiausi vietos, kur galėčiau įgyvendinti savo idėjas. Sykį per Užgavėnes išėjome pasivaikščioti, norėdami atrasti naujų vietų, – taip atsidūrėme Senojoje Šeškinėje. Pagalvojome, kaip gera būtų čia gyventi: vos penkios gatvės, visi turi sodus, daržiukus, o jausmas toks, lyg būtum kaime, nors iš tiesų esi vidury miesto... Po dviejų savaičių išvydau čia stovinčio namo skelbimą.“

Dviejų aukštų pastatas buvo prastos būklės – pirmųjų šeimininkų rankomis statytas namas, regis, buvo įstrigęs praėjusiame šimtmetyje. Gausybė koridorių, dar daugiau kišenės dydžio kambarių, šildomų atskiromis krosnelėmis, galėjo išgąsdinti ne vieną. Net turto vertintojas nepritariamai purtė galvą, bet Viktorija su Vitalijumi jau buvo užsidegę čia gyventi – juk sienas galima išgriauti, o daugybė krosnelių jiems reiškė galimybę židinius įrengti nors ir kiekviename kambaryje!

O kaip į tokį tėvų pirkinį reagavo Ieva Maja su Veronika? „Dukroms patinka tokios beprotiškos idėjos. Tai juk mūsų vaikai, – šypsosi Viktorija. – Žmonės, pirkdami sutvarkytus namus, daro klaidą, nes vis tiek kas nors netiks. Kiekvienas turime savo viziją, kaip namai turi atrodyti. Todėl aš nebijojau tokios senienos pirkti, nors finansine prasme taip net brangiau išėjo: iš pradžių reikėjo išgriauti ir tik tada galėjome statyti.“

Griovimo ir statybų darbai užtruko metus. Pirmiausiai teko išversti sienas ir išplėšti grindis: po grindlentėmis buvo supiltas pusmetrio sluoksnis degintų anglių – tai senovinis būdas apšildyti namus. Tik tada imta tvarkyti kambarius, kai kuriuos sujungiant į vieną. Statybinių šiukšlių būtų užtekę krovininiam vagonui pripildyti.

„Aš dirbau prižiūrėtoju – mano darbo diena prasidėdavo ir baigdavosi čia“, – Vitalijus prisimena, kokį stresą sukėlė namo įrengimas. Tačiau nesibaigiantys ginčai su statybininkais dar niekis, palyginti su kivirčais su žmona. Būsto įrengimo problemos staiga virto priekaištais vienas kitam, o kartu – tikru šeimos išbandymu. Sutuoktiniai atviri – tais metais jų santykiai ypač pablogėjo.

Kas sudėtingiau: kurti namus ar verslą – juk aštuonerius metus jiedu kartu puoselėjo „Tiulio fėją“? „Kai susitvarkėme namą, dirbti kartu jau nebegalėjome. Dirbdamas vienas gali grįžti namo ir pasiguosti, o kai dirbi kartu, ne tik nesulauksi gailesčio, bet dar ir susikalsi dėl ko nors. Baigėsi mūsų bendri projektai“, – pasakoja Viktorija.

„Geriau būti laimingam nei teisiam. Betgi dar yra bendras projektas – vaikai. O ir gyvename kartu“, – kvatoja pervežimo versle dabar dirbantis Vitalijus.

Iš šalies stebint meilės ir malonaus lengvumo persmelktą jų bendravimą, sunku patikėti, kad dar neseniai jiedu taip pykosi. Po 18 drauge praleistų metų Vitalijus vis dar džiugina žmoną kasryt paruošdamas pusryčius į lovą. Erdvioje, baldakimu apgaubtoje lovoje tingiais savaitgaliais pusryčiauti įsitaiso ir jaunėlė Veronika, kokį kąsnelį nugvelbti bando šeimos numylėtinė Maltos bišonė Kola. Taip pusryčiauti galima ilgai – virš lovos kabančios lemputės ir kambario kampe įrengtas židinys kuria ypač jaukią atmosferą.

Ne mažiau jauku ir svetainėje, į kurią veda net du įėjimai: vienas iš koridoriaus, kitas – iš virtuvės. Vos įžengus į akis krinta Viktorijos tapytais paveikslais nukabinėta siena. Paskui žvilgsnis slysta link augalų: vieni dėmesį patraukia didumu, kiti – išskirtiniais rankų darbo vazonais – žmonių galvomis. „Man patinka, kai namie būna amžina vasara ir šiluma. Dėl to židiniai ir gėlės man svarbūs, – pasakoja kūrėja. – Yra tokia atiduotuvė, kur žmonės dovanoja peraugusias gėles. Mes jas surenkame! Jeigu pamatytum, kaip noriu, kad namai atrodytų, juoktumeisi. Tarp gėlių būtų sunku praeiti – kaip džiunglėse.“

Apie kiekvieną daiktą, esantį svetainėje, dizainerė galėtų papasakoti po smagią istoriją. Indauja anksčiau buvo spinta – prieš dešimtmetį Viktorija sugebėjo antikvariate nusiderėti... veidrodines duris. Ne, ji neprašė naujų durų – prašė jas visai nuimti ir už tai dar padaryti nuolaidą. „Tąkart du bepročiai susitiko! Neįsivaizduoju, kur jis tas duris vėliau panaudojo“, – juokiasi kūrėja, klasikinį rudą baldą pavertusi modernia pilka indauja su rožinėmis lentynomis. Garbingiausioje jos

vietoje – Viktorijos lipdytos keraminės lėlės. Kai kurios jų stebina puošnumu, kitos dar laukia eilės, kada bus nudažytos ir glazūruotos.

Minkštuosius kambario baldus dizainerė nupirko po patirtos avarijos – pardavė motorolerį ir už gautus pinigus įsigijo sofos ir krėslų rinkinį. Vėliau žalią gobeleną pakeitė rožiniu, o rudas medines kojas nudažė pilkai – kad derėtų prie indaujos. Net kampe stovintis veidrodis seniau buvo kitos spalvos – ankstesni jo savininkai auksinį rėmą užtepė baltais aliejiniais dažais. Tokios smulkmenos, sakytum, netobulumai, ir yra tai, kas veža šių namų gyventojus.

„Mums patinka senienos – visi namų baldai yra restauruoti, – pasakoja Viktorija. – Virtuvės baldų komplektas anksčiau Vitaliko tėčio namuose stovėjo. Buvo rudas, ąžuolinis, bet mes jį perdažėme, kai kurių spintelių durų atspalviai net skiriasi. Bet mums tai žavu.“

Tarp virtuvės ir svetainės į viršų stiebiasi sraigtiniai laiptai, nušviesti palubėje kabančio krištolinio sietyno. Laiptų pakopas dizainerė išklijavo skirtingomis plytelėmis, mėlio ir baltos derme primenančiomis Viduržemio jūros regioną. Taip pat išklijuoti sukti laiptai yra ir lauke – veda ant garažo stogo, kur Viktorija su Vitalijumi planuoja įsirengti terasą. Su dideliu stalu ir kėdėmis – kad būtų kur vasarą visiems drauge susėsti.

Žurnalo „Žmonės“ prenumeratą rasite paspaudę ČIA.