Tiulių dama Molly Goddard – už „lėtąją“ madą
Sakoma, kad 2017 metais Rei Kawakubo norėjo eiti į Metropolitano puotą vilkėdama „Molly Goddard“ suknelę. Tik sutuoktinis neleido: priminė, kad iškilmės skirtos Rei ir jos „Comme des Garçons“, taigi kito ženklo suknia gali būti nesuprasta.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Molly Goddard turbūt kiekvieną rytą įsignyba sau į šlaunį, kad įsitikintų, jog jau pabudo ir viskas, kas vyksta jos gyvenime, – ne sapnas. Savas mados ženklas. Keli solidūs apdovanojimai. Jauki studija Rytų Londone. Namai, kuriuose laukia mylimasis – grupės „Spector“ bosistas Tomas Shickle’as. Vis auganti „Molly Goddard“ paklausa... O vos prieš penketą metų ji, Šv. Martino koledžo studentė, svajojo dirbti kokia nors adatų padavėja mados namuose „Lanvin“.
Kartą Molly surengė vakarėlį ir visoms jame dalyvavusioms draugėms pasiuvo sukneles. Aišku, buvo daromos asmenukės, skaičiuojami like’ai. Tik niekas nesitikėjo, kad po tų linksmybių kone visuose žemynuose prekiaujantys „Dover Street Markets“ ras Goddard kontaktus ir pasiūlys jai bendradarbiauti...
O pernai dizainerė atvyko į Niujorką ir ne juokais sutriko. Visame didmiestyje ir po juo – metro stotyse – akis badė plakatai su nepatrauklia ypata, vilkinčia „Molly Goddard“ suknelę. Žinoma, dizainerė pasidomėjo, kas yra kas, ir tai atgaivino atmintį: prieš porą metų ji leido serialo „Žudant Ievą“ kostiumų dailininkei pasinaudoti jos suknia. TV nežiūrinti Goddard seniai pamiršo tą pokalbį, o amerikiečiai plakatams pasirinko epizodą, kai samdomoji žudikė ir psichopatė (ir šopoholikė) Ieva vilki rožinę „Molly Goddard“ suknelę su „Balenciaga“ batais...
Nenuostabu, kad iš visų herojės drabužių buvo pasirinktas būtent šis ansamblis. Londone ir Niujorke sunkoka rasti moterį, nežinančią tiulinių Goddard suknelių. 2016 metais jas ėmė vilkėti Rihanna, iš paskos – ir kitos neblankios damos: Adwoa Aboah, Zendaya, Leonardo DiCaprio draugė Camila Morrone, daug trendseterių. Paprastos mirtingosios irgi nesnaudė, todėl spauda jau prieš trejetą metų skelbė, kad visos britės perka „Molly Goddard“, o ir amerikietės neatsilieka. Aišku, nereikia suprasti tiesiogiai. Firminės dizainerės suknios siuvamos rankomis, ji – už lėtąją madą, taigi kalbos apie „visas“ kiek perdėtos.
Kuo tos suknelės ypatingos? Kaip sakė viena mados redaktorė: „Jei vilki suknelę, kurios dydis – kaip šeimos automobilio, ir jautiesi elegantiška, vadinasi, ją siuvo Goddard.“ Juokas juokais, bet pernai Kostiumų instituto parodoje eksponuota jos suknia iš 90 metrų tiulio buvo panašių matmenų. O ir visos kitos atrodo lyg pirktos išaugti... „Molly Goddard“ suknelių populiarumas aiškinamas paprastai. Vienos klientės jas vertina kaip puikų drabužį: nevaržantį laisvės, jaukų, puošnų, kiek vaikišką, bet itin moterišką. Kitos, labiau išmanančios madą, sako, kad šios suknelės ne vien mielos ir gražios. Jos – jėga: nesentimentalios, nebarbiškos, nebijo kelnių ar kareiviškų batų draugijos. O ir jų technika originali: Goddard ima gležną audinį ir sluoksniuoja – žaidžia proporcijomis, kuria faktūras, formuoja apimtis.
Dienraštis „London Evening Standard“, vis klausinėjantis garsenybių, kokį smagiausią komplimentą girdėjo iš taksi vairuotojo, pasiteiravo apie tai ir Goddard. Ji atsakė: „Jūs taip įdomiai vilkite. Negi pati pasirinkote suknelę?“ Išties sunkoka įtarti, kad ji – dizainerė. Jokio grimo, stilisto nematę plaukai, paraudęs nosies galiukas... Goddard – toli nuo glamūro. Ji nenaršo socialinių medijų ieškodama, kas vilki jos kūrinius. Ji nenori plėsti verslo (ligi šiol „Molly Goddard“ – tik penkių žmonių komanda plius dizainerės mama, sesuo ir draugas). Galiausiai ji nesureikšmina savo suknių. Kartą net buvo surengusi parodą „Ką aš mėgstu“: lankytojai galėjo patys išsiuvinėti Goddard suknias. Dizainerė nė kiek neišgyveno, kai kultūringi piliečiai (juk tik tokie lanko parodas) ant suknelių siuvinėjo penius, vaginas ir keiksmažodžius.
Dizainerė džiaugiasi sėkme, bet – ne audringai. Jai tiulio suknelės – kaip apsėdimas. Prieš kiekvieną naują kolekciją Molly sau prisiekia, kad nesikartos ir tiulio ritinius kur nors paslėps. Bet ateina momentas, kai palūžta: „Ai, vis tiek bent vienos suknelės reikia.“ Vėliau išaiškėja, kad – ne vienos.