„To dar nebuvau matęs“: išvydęs, ką rusų turistai išdarinėja Palangoje, lietuvis negalėjo patikėti
„O, gražuole Palanga, laimės vasara ilga“, – tik įvažiavus į Palangą man beveik visada niūniuojasi ši sovietinė melodija. Na, ne visai visada, tik vasaromis, bet kad jau kitais metų laikais į Palangą nevykstu, tai vasara man ir reiškia „visada“. Graži ta daina, turbūt ją žinote? Tiesa, senovinė, galėtų kuris talentingesnis mūsų didžėjus ją atšviežinti, bet kas aš toks, kad aiškinčiau didžėjams, kaip dirbti? Pats juk irgi nemėgstu, kai man aiškina, kaip rašyti. Ir ne tik rašyti, išvis nemėgstu, kai aiškina.
Kaip ten bebūtų, net ir senovinis tos dainos skambesys man patinka ir ją visada užsileidžiu kirtęs Palangos ribą. Nežinau, kaip jums, bet man visada smagu atvažiuoti į Palangą. Net smagiau nei į Nidą (irgi smagu, Nida yra miela, nepaisant joje knibždančių susireikšminusių elito pižonų, tačiau man, kaip kaimiečiui, Palangos mikroklimatas yra artimesnis) ar į kokią Šventąją (ji net ir man, kaimiečiui, yra per kaimiška ir per maroziška).
O kai paskaitai, kaip žymus dizaineris dėl dušų ir suoliukų viešai su Palangos meru pliekiasi, tampa dar smagiau. Ir tada galvoji, kad tai ir yra ta tikroji Palanga – joje kažkas vienaip ar kitaip visada turi pliektis. Net ir aš pats prieš kelias dienas ne savo valia buvau arti smurtinio konflikto.
Apie jį papasakosiu netrukus, bet prieš tai – apie dušus ir suoliukus.