Tokijo gatvių mada: tokių personažų nerastumėt niekur pasaulyje
Ko tikėtis iš japonų dizainerių anarchistų, visi daugmaž žinome. Tačiau jie atrodo tyri kaip naujagimiai, palyginti su tuo, kas dedasi Tokijo gatvėse. Tokių personažų kaip ten nerasime niekur pasaulyje. Juolab kad spalvingų personų pasitaiko ne vienetai: tai mados fenomenas, įgavęs bendrinį fruits (tipeliai) pavadinimą. Ir kaip visi rimti dalykai turintis ištakas, istoriją, tąsą.
Kai Rei Kawakubo ir Yohji Yamamoto iki širdies gelmių sukrėtė Europą ir pastaroji galvojo, ką veikti su tais bepročiais, Japonijoje viskas klostėsi nuobodžiai ir sklandžiai. Tauta vilkėjo neįmantrius vakarietiškus drabužėlius, puoselėjo savo dvasinį pradą ir buvo patenkinta. Permainoms prireikė keliolikos metų, užtat efektas prilygo epidemijai.
1996 metais Tokijo Harajuku rajone atsirado smagus jaunimo pulkelis: vyrukai ir merginos, kurie dažėsi plaukus (neregėtas dalykas!) ir atrodė kaip kokios nors avangardinės parodos eksponatai. Paskui iš kažkur išdygo fotografas Shoichi Aoki, kuris įniko lankytis tame rajone ir netrukus ėmė leisti žurnalą „Fruits“ su Harajuku herojų atvaizdais. Toliau viskas klostėsi geometrinės progresijos principu. Žurnalas tapo kultinis, kone biblinis: jaunimėlis priekabiai tyrinėjo jo nuotraukas ir mokėsi, mokėsi, mokėsi. Rezultatus matome.
Paauglės baisiai mėgsta vaizduoti infantilizmą: tinka princesės, barbės, malvinos, lolitos, lėlytės, alisos be veidrodžių.
Labai individuali, marga, juokinga, kartais isteriška Tokijo gatvės mada vis dėlto turi pasikartojančių komponentų. Tai beribė meilė second hand’ui, Vivienne Westwood ir visokio plauko eklektikai. Platformos, kurios kompensuoja japoniukų ūgio stoką. Koks nors rankdarbis, kad būtų garantija, jog tokio neturės konkurentai. Lengvučiai plastiko ar vielos papuošalai, kurie einant ar pučiant vėjui „įgarsina“ kostiumą. Geras tonas reikalauja nešiotis kokį nors žaisliuką ar bent jo formos ridikiulį. Dar pageidautina ansamblio harmonija; tad jei kur nors išsiruošiama su drauge, tenka iš anksto derinti aprangos stilių, koloritą, detales. Svarbiausia – drabužiai turi būti ne mados, o saviraiškos forma: signalas atsitiktiniam praeiviui, kas esi, kuo domiesi, su kuo bendrauji.
Japoniukių kuriami personažai irgi panašūs. Paauglės baisiai mėgsta vaizduoti infantilizmą: tinka princesės, barbės, malvinos, lolitos, lėlytės, alisos be veidrodžių. Animaciniai veikėjai, tarp kurių pirmenybė teikiama tautos numylėtinei Hello Kitty. Dramatiškos natūros propaguoja pankų ir gotikos stilius, kartais virstančius japonų naujadaru EGL, kuris iškoduojamas kaip „elegantiška gotikinė Lolita“. Tiesą sakant, idėjų klondaiku gali tapti bet kas: dvasininkai, jūreiviai, kareiviai, popsas, disko ir kiti retro stiliai, fantastiniai filmai; padavėjos prijuostė, „Playboy“ zuikučio ausys. Kviečiame tuo įsitikinti.