Tomas Sinickis – apie priklausomybes

Tomas Sinickis/Mantas HeadShooter nuotr.
Tomas Sinickis/Mantas HeadShooter nuotr.
Tomas Sinickis, muzikantas
Šaltinis: „Žmonės“
2019-10-20 18:30
AA

Kai man buvo šešiolika, pirmą kartą pavyko atsikratyti priklausomybės. Aš nustojau keiktis. Daugelis pasakytų, kad tai tiesiog įprotis, kad iš esmės nieko blogo čia nėra. Aš vis dėlto manau, kad tai priklausomybė, nes turi visus jos požymius. Paanalizuokime.

Kartą pabandęs, beveik neišvengiamai keiksiesi dar. Žmogus nesikeikia tol, kol nesikeikia. Vos pradeda keiktis, darys tai vėl ir vėl. Aš nesu sutikęs nė vieno, kuris būtų pasakęs: „Ai, b***. Taip, bandžiau, bet nepatiko. Tai daugiau nevartoju.“ Esu matęs žmonių, nustojusių gerti, rūkyti ir taip toliau. Bet nemačiau nė vieno, nustojusio keiktis.

Antra, nustoti keiktis žvėriškai sunku. Daugelis žmonių yra jautrios būtybės – mes gan dažnai susijaudiname ir keiksmai yra greitas būdas išreikšti emociją. Kartais nusikeikus net palengvėja. Emocinio pakilimo metu nesikeikti sunku, o keiktis – lengva ir paprasta. Tai dar vienas klasikinis priklausomybės simptomas. Kiekvienas psichiatras arba psichoterapeutas, bandantis jus gydyti nuo alkoholizmo, tą patvirtins: nusigerti – lengva, o ryžtas žengti į pasaulį ir kovoti su susiklosčiusia padėtimi reikalauja nuoseklaus darbo su savimi, drąsos ir ištvermės. Pabandykite drąsiai eiti per pasaulį nesikeikdami. Kaipmat pajusite priklausomybę.

Trečia, keiksmai neigiamai veikia tiek mus pačius besikeikiančius, tiek mūsų šeimą ir aplinką. Čia galime paminėti viską: nuo karjeros perspektyvų iki tinkamo vaikų auklėjimo. Kiek darbų nesame gavę dėl to, kad kalbame kaip fermeriai? Kiek kartų esame susigadinę įvaizdį, riebiai nusikeikę solidžių žmonių akivaizdoje? Kiek kartų esame spalvingai ir be reikalo hiperbolizavę savo emocijas šalia vaikų? Tačiau net žinodami visa tai mes toliau keikiamės. Nes turime tokią priklausomybę.

Dabar klausiate savęs (ir manęs): „Tai kaip tau pavyko, Tomai?“

Jeigu būčiau apsukrus lenkų kilmės amerikiečių autorius, sakyčiau, kad visi atsakymai yra mano knygoje „Devyni žingsniai švarios kalbos link: pasveikusio keiksmoholiko pamokos“. Tačiau, jūsų laimei, aš esu paprastas berniokas iš Naujosios Vilnios, kuris taip ir neišmoko uždirbti pinigų. Todėl viską daliju nemokamai. Trys, du, vienas: aš pradėjau klauptis. Žinau, skamba keistai. Aiškinu: antroje gimnazijos klasėje buvo panašu, kad būsiu pirmūnas. Naktimis miegodavau mažai. Knygų skaitydavau daug. Kažkaip viską spėdavau. Tačiau kartą mano leksiką už mokyklos ribų išgirdo viena mokytoja ir, be abejo, „pagyrė“: „Kad tu visapusiškai gabus, man seniai aišku, bet šia kryptim gal nereikėtų per daug vystytis.“ Šiais laikais, žinoma, ji būtų atleista ir kiltų respublikinio lygio skandalas dėl to, kad mokytoja pažeidžia moksleivio privatumą ir aiškina, kaip gyventi. Vyktų teismai, rašytų portalai, rodytų televizija. Tačiau veiksmas vyko dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, todėl pirmūnui tiesiog pasidarė gėda.

Aš nusprendžiau nustoti keiktis. Įvykdyti šį sumanymą buvo sunkiau, negu atrodė iš pradžių. Man niekaip nepavykdavo. Galiausiai nusprendžiau save bausti, jei nusikeiksiu – net ir mintyse. Kiekvieną kartą nusikeikęs aš priklaupdavau ant vieno kelio. Ilgainiui pradėjau atrodyti kaip durnius: vaikšto Tomas mokyklos koridoriais ir vidury kelio klaupiasi, keliasi ir eina toliau. Jei kelnės būdavo šviesios, dienos pabaigoje atrodydavau ypač juokingai. Ilgainiui klauptis nusibodo ir keiksmai dingo. Ir negrįžo iki pirmo kurso universitete.

Dabar turiu visą puokštę kitų priklausomybių. Psichoterapeutai išbandyti – ne, ačiū. Psichiatrai ir jų antidepresantai su savo šalutiniais poveikiais taip pat išbandyti – ne, ačiū. Matyt, reikės grįžti prie patikrinto metodo. Bet sudėjus alkoholį, cukrų, kavą, socialinius tinklus, seksą, „Netflix“ ir taip toliau atrodo, kad kurį laiką kojomis nevaikščiosiu. Teks šliaužiot keliais.