Tomas Sinickis. Trumpos atminties svarba

Kai įvyksta koks nors skandalas, žmonės supyksta. Tuomet naujienų portaluose savaitę, kartais dvi (bet ne ilgiau) mirga skandalo dalyvius pašiepiančios ir žeminančios antraštės. Net nebūtina visko skaityti. Mums užtenka susipažinti su pirmuoju straipsniu, o toliau – gana tik antraščių ir einam komentuoti. Mes esame pakankamai išprusę, kad viską suprastume iš karto.

Visažiniai komentatoriai dažniausiai rekomenduoja „baust be gailesčio“, ką nors būtinai „atimt“, „visus susodint“ ir taip toliau. Tokiais atvejais, rodos, akimirksniu pamirštamas krikščioniškas atlaidumas ir kito žando atsukimas, nors būtent tai ir turėtų padėti tokiose situacijose.

Vieninteliame socialiniame tinkle, kurį mes vis dar kažkodėl naudojame, vyksta panašūs dalykai. Tik ten skandalas užsitęsia papildomą savaitę. Kadangi feisbuke nėra anonimiškumo ir galima ką nors leptelėti konkrečiam žmogui, papildomą savaitę kariaujama jau ne dėl mariose nudvėsusio karšio teisės į gyvenimą ir gamtos neliečiamybės, o prieš Petrą, kuris kažką pasakė ir taip „peržengė visas padorumo ribas“. Staiga viskas perauga į daug svarbesnį konfliktą – asmeninį karą.

Mes esame šiaurietiška tauta. Bet dėl kiekvienos žinios užsidegame taip, kad būtų galima pagalvoti, jog šalia mūsų ošia Viduržemio (o kartais – net ir Karibų) jūra. Iš kur tas pietietiškas temperamentas? Aš šito niekaip negalėjau suprasti. Man ilgą laiką teko gyventi Estijoje ir Latvijoje. Jie ten yra absoliučiai kitokie, nors mus skiria tik keli šimtai kilometrų ir jūra ošia ta pati – Baltijos. Kaip paaiškinti šitą fenomeną?

Atsakymą – kaip visada – suradau švaistydamas laiką prie televizoriaus. Šį kartą akis atvėrė per „Netflix“ rodomas serialas „Jane the Virgin“. Tai humoristinė muilo opera, kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka iš Lotynų Amerikos kilę aktoriai. Jie, kaip ir mes, irgi greitai sprogsta, piktai reaguoja, įsimyli, skiriasi, netyčia užmuša savo priešus, užkasa juos paplūdimyje... supratot – daugiau nespoilinsiu. Man atrodo, kad dėl mūsų temperamento ir skubos visus teisti kaltos būtent muilo operos – vienintelis žanras, kuris mums buvo rodomas nuo ryto iki vakaro paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį. Rodomas jis buvo ir vėliau, bet dešimtasis dešimtmetis Lietuvoje buvo muilo operos aukso amžius.

Netektis ir išdavystes išgyvenome kartu su visomis Marijomis, sirgome už Konsuelą, patys Kasandrą būtume kastuvu užmušę, o kunigėliams visus pinigus aukos pavidalu sunešę. Kur yra Santa Barbara, mažai kas žino. Bet kas yra „Santa Barbara“, žino visi. „Tokie buvo laikai, toks buvo kontekstas“, – kaip kartą pasakė mano pamirštas dėstytojas.

Taip dešimtojo dešimtmečio deficitas pakeitė mūsų DNR ir iš ramios šiaurietiškos tautos padarė greitai susijaudinančiais pietiečiais. Rodos, būtų galima pagalvoti, kad tai blogai. Bet aš čia nieko blogo nematau. Priešingai. Kodėl? Užsidegame mes greitai, bet lygiai taip pat greitai užgęstame. Mūsų atmintis yra ypač trumpa.

Šis bruožas asmeniškai man svetimas – aš buvau visiškai kitaip auklėjamas. Jei man du kartus iš eilės užpila padažo ant salotų, nors aiškiai pasakau, kad nepiltų, mano pėdos niekada gyvenime nebepagerbs šio restorano grindų. Čia lengviausias atvejis. Bet mintį supratot: aš atsimenu viską.

Tačiau labai pavydžiu trumpos atminties kitiems. Trumpa atmintis, negebėjimas prisiminti ar apskritai suprasti – vienintelė priemonė saugoti nervų ląsteles. Kai kas pasakytų, kad tai yra negerai, nes piktavaliai, žinodami mūsų atminties trumpumą, gali pradėti tuo naudotis. Pavyzdžiui, prisivogė politikas pinigų, buvo išvarytas iš politinės arenos ir – žiūrėk – po kelerių metų vėl atjoja ant balto žirgo. Ir vėl reitingai aukšti. Vėl mumis pasinaudos! Na ir kas? Mūsų atmintis trumpa. Mums dzin.

Trumpa atmintis yra būtina laimingo ir – būtent todėl – ilgo gyvenimo sąlyga. Puoselėkit ją. Aš tikriausiai mirsiu jaunas.