Tomos Kumžienės kelias penkto diplomo link: nuo dizaino iki kuksando ir medicinos
Sekdama paskui savo svajones, gaudydama gyvenimo pamėtėtas galimybes ir norėdama gauti darbui reikiamų gebėjimų, Toma Kumžienė užbaigė jau ketverias studijas. Dar vieno diplomo siekia dabar. Likimo ironija – gydytojų dukra net negalvojo sekti jų pėdomis, tačiau tapusi kuksando – korėjiečių kūno lavinimo, kvėpavimo, meditacijos ir kovos menų sistemos – mokytoja, panūdo įgyti ir medicinos žinių.
Suskaičiuoti formalius ir visuomeninius Tomos darbus vienos rankos pirštų neužtenka. Kompiuterinės grafikos dizainerė, visuomeninė premjero patarėja pasaulio lietuvių jaunimo klausimais, radijo laidos vedėja, vienos žiniasklaidos grupės Komunikacijos skyriaus vadovė, mados namų eksporto vadovė ir generalinė direktorė, o dabar – ir Nacionalinio kuksando centro įkūrėja bei vadovė.
Be to, ji organizavo džiazo festivalius ir parodas, net galima sakyti, kad buvo neoficiali Lietuvos kultūros atašė Kijeve, kur tuo metu ambasadoriumi dirbo jos vyras Algirdas Kumža.
„Aš specialiai tokio gyvenimo plano nekūriau, bet šiandieną džiaugiuosi viskuo, ką išmokau ir patyriau“, – apibendrindama solidžią profesinę patirtį ir nesibaigiantį mokymąsi sakė pašnekovė.
Prie kompiuterio pritrūko žmonių
Po mokyklos Toma baigė vizualinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Gavus diplomą atrodė savaime suprantama įsidarbinti reklamos agentūroje, bet greitai suvokė, kad toks darbas jos vizijų neatitinka. Jauna grafinio dizaino specialistė vylėsi, kad galės daugiau bendrauti su žmonėmis, deja, dažniausiai tekdavo draugauti su kompiuteriu, tik vadybininkas pranešdavo, ką reikia sumaketuoti. Nors dizainas viliojo, iškeitė darbą į magistro studijas toje pačioje akademijoje, UNESCO kultūros politikos ir kultūros vadybos katedroje.
Tada prasidėjo įvairūs projektai, susiję su kultūra. Iš pradžių – džiazo festivaliai, pavyzdžiui, pirmasis festivalis „Nida Jazz“. Netrukus Toma iškeliavo į Kijevą, nes jos vyrą paskyrė Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje.
Diplomatinėje atstovybėje iš pradžių nebuvo kultūros atašė, tad ji ėmėsi organizuoti renginius – parodas, vizualiojo meno projektus, koncertus. Pasitikėjimas savo jėgomis atėjo, kai keli tūkstančiai žmonių pamatė maždaug 70 dailininko Sigito Staniūno darbų parodą.
Kijevo „Cech“ galerijoje buvo surengta didžiulė Niujorke gyvenančio lietuvio dailininko Ray Bartkaus paroda. „Jis ten pasirodė kaip pranašas. Visi sakė, kad galerija – per toli nuo centro, žmonės nevažiuos. Bet mums reikėjo būtent tokios erdvės – seno fabriko teritorijos. Per baisią pirmą kiaulių gripo epidemiją, kai visi bijojo, kad išmirs šimtai, susirinko minia – garsūs žmonės, meno, kultūros atstovai.“
Pažintis su R. Bartkumi peraugo į kitus projektus jau Lietuvoje. Kitos jo parodos vyko jau VDA galerijoje „Titanikas“, istoriniame Marijampolės cukraus fabrike. Dailininko iniciatyva Kumžos kelis kartus lankėsi Jamaikoje, kur susipažino su jo bičiuliais menininkais ir, anot pašnekovės, visi hepeningai persikėlė į Marijampolę. Šie meno simpoziumai buvo pavadinti pagal miestus, iš kur atvyksta jų dalyviai, – „MaLonNY“ (Marijampolė, Londonas, Niujorkas).
Ne be Tomos iniciatyvos R. Bartkus ėmė kurti instaliacijas ir Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimuose. Ji prisidėjo prie pirmųjų susitikimų organizavimo, buvo jų atstovė spaudai. Vėliau panašių pareigų ėmėsi „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupėje – tapo komunikacijos vadove.
Tomai darbas žiniasklaidoje nebuvo svetimas – rašė straipsnius, vedė laidą Žinių radijuje. Bet dabar tapo organizacijos, kurioje – laikraštyje, portale, televizijoje – dirba daugybė žmonių, balsu.
„Vyksta kūryba, gamyba, prekyba… Kai sumeti į vieną katilą, tampa sudėtinga išlaikyti stabilią psichologinę būseną. Esi atsakingas už komunikaciją, todėl pats turi išlikti stabilus ir kitus įkvėpti. Pamačiau, kad sudėtinga tvarkytis, tad įstojau į ISM mokytis organizacijos psichologijos, – kodėl siekė antro magistro diplomo, atskleidė pašnekovė. – Ten daug ką susidėliojau, susitvarkiau. Gautos žinios iki šiandien praverčia bendraujant su žmonėmis, ypač kai palaikomi verslo santykiai. Pradėjau jausti, kad ramiau bendrauju, klimatas redakcijoje pasikeitė į pozityvesnį – buvo mažiau emocijų, pykčio, daugiau bendravimo. Ir rezultatai visai kitokie.“
Nuo persidirbimo „išgelbėjo“ dukra
Netrukus Toma pabaigė ISM ir BI Norvegijos verslo mokyklos vadovų magistrantūrą. Šių studijų prireikė, kai iš žiniasklaidos ji pasuko į mados pasaulį – pradėjo dirbti su dizainere Julija Janus. Iš pradžių mados namuose dirbo komunikacijos ir eksporto vadove, bet dar nesibaigus bandomajam laikotarpiui sulaukė siūlymo tapti generaline direktore. Tad prireikė daugiau žinių apie rinkodarą, strateginį valdymą.
„Plėtėme eksporto rinkas, nuolat skraidėme į Niujorką, Londoną, Paryžių. Reorganizavome gamybą, užsiėmėme reklamos projektais. Reikėjo organizuoti daugelio žmonių darbą, palaikyti gerą psichologinį klimatą. Sekėsi puikiai, bet pajutau, kad dirbu paromis. Esu labai atsakinga, kartais prabusdavau naktį, nes šaudavo į galvą gera mintis. Kad jos nepamesčiau, reikėdavo užsirašyti, o paskui ir daugiau minčių ateidavo. Kartą nuvažiavau į darželį pasiimti dukros, o ji nustebo: „Mamyte, čia tu? Tu tikrai atvažiavai manęs pasiimti?“ Supratau, kad nuėjau per toli, ir reikia stabdyti arklius. Nusprendžiau pailsėti ir pagalvoti, ką daryti.“
Tada į Tomos gyvenimą atėjo kuksando. Tiksliau, sugrįžo, nes ši tūkstantmetė kūno lavinimo pratimų, specialaus kvėpavimo, meditacijos ir kovos menų sistema, greta buvo nuo 2005-ųjų pabaigos. Tuomet ji su vyru keliavo po Himalajus ir įsivaizdavo, kad praleis ten bent pusmetį, net nebuvo įsigiję bilietų atgal. Bet kelionė greitai baigėsi, nes A. Kumžai pasiūlė tapti ambasadoriumi Ukrainoje.
Tibete lietuviai susipažino su kuksando mokytoju korėjiečiu Jin Moku. Šis porą kartų diplomatą ir jo žmoną aplankė Kijeve. Nustojusį eiti į kalnus A. Kumžą ėmė kamuoti neramių kojų sindromas, kurio atsikratyti nepadėjo net Lietuvos, Ukrainos ir Vokietijos neurologai. Efektyvūs pasirodė tik Jin Moko parodyti pratimai ir akupresūra.
Turėdama daugiau laiko, Toma ėmė praktikuoti kuksando, savo žiniomis dalytis su bičiuliais, namuose rengti susitikimus su Jin Moku.
„Pamatėme, kad draugų nebesutalpiname, vasarą net terasoje netelpa. Nusprendėme padaryti nemokamą renginį, kad Jin Mokas galėtų papasakoti apie kuksando ir patenkintų norinčiųjų smalsumą, kad šie galėtų tęsti praktiką. Pradėjome nuo Klaipėdos, nes esu klaipėdietė, man ten buvo lengviausia pradėti. Išnuomavome milžinišką salę, daugiau nei 200 vietų. Stoviu prieš renginį ir galvoju: o jei niekas nesusidomės, ką pasakysiu meistrui, jei jis ateis ir salėje bus 5 žmonės? Bet jie, likus pusvalandžiui, kad pradėjo eiti… Netilpo ant kėdžių, sėdo net ant laiptelių. Buvo visiška sėkmė! Į kitos dienos praktiką jau su kilimėliais susirinko apie 80 dalyvių“.
Panašūs seminarai įvyko ir Kaune, kuri susirinko daug medikų, kineziterapeutų, Vilniuje. Po to žmonės pradėjo klausinėti, kada vyks kiti susitikimai su korėjiečiu. Po vieno renginio vienas didžiulis popieriaus lapas iš abiejų pusių buvo išmargintas norinčiųjų tęsti elektroninio pašto adresais. Jin Mokas po kurio laiko sugrįžo, susitikimai su juo vėl sulaukė anšlago. Dalyviai ragino Kumžas: jei negalite dažniau prikviesti korėjiečio, veskite mokymus patys, juk kasdien praktikuoja kuksando.
Pirmiems užsiėmimams buvo išnuomota salė Lietuvos nacionaliniame kultūros centre, bet netrukus ten prasidėjo vasaros renginių repeticijos, tad teko išsikraustyti į Nacionalinį dramos teatrą. Kai draugai pradėjo vestis draugus ir visiems nebeužteko vietos, teko rinktis: arba sustoti, arba užsiimti mokymu rimtai. Kumžos susirado patalpas Vilniuje, Šiaurės miestelyje, jas suremontavo, įkūrė Nacionalinį kuksando centrą ir oficialiai gavo mokytojų kvalifikacijas.
Kuksando pakeitė gyvenimą
Norint legaliai užsiimti veikla, susijusia su sveikatingumu, reikia licencijos, todėl Toma pabaigė specialius mokymus, išsilaikė egzaminą Kūno kultūros ir sporto departamento leidimui dirbti sveikatingumo instruktore, taip pat – EREPS (Europos sveikatingumo instruktorių profesionalų registro) egzaminus – šis diplomas leidžia dirbti visoje Europoje.
Kuksando yra toli nuo grafikos dizaino, kultūros, žiniasklaidos ar juo labiau mados, bet, pašnekovės žodžiais, šioje veikloje praverčia turima patirtis: reikia ir psichologijos, ir vadybos, ir marketingo žinių, organizacinių gebėjimų. Bet jų nepakanka – Toma vėl griebėsi studijų.
„Norisi pagilinti žinias apie žmogų, fiziologiją, patologijas. Daug žinių semiuosi iš mūsų mokytojo Korėjoje: važiuoju ten, jis atskrenda kelis kartus per metus ir labai nuoširdžiai dalijasi žiniomis. Tiek Jin Mokas, tiek jo žmona, turinti Rytų medicinos kliniką. Kad geriau perimčiau žinias, pajutau, kad man reikia pasigilinti į Vakarų mediciną, ir įstojau į Vilniaus kolegiją, į ergoterapijos specialybę.“
Ką tik baigėsi pirmas semestras ir praktika Klaipėdos universitetinės ligoninės Reabilitacijos skyriuje, kur gydomi pacientai po galvos smegenų traumų, insultų, auglių operacijų, kamuojami Alzheimerio ir kitų nervų sistemos ligų. Toma buvo vienintelė praktikantė, todėl galėjo viską išbandyti.
Jos tėtis yra pilvo chirurgas onkologas, mama – ginekologė. Kodėl dukra po mokyklos nepasekė tėvų pėdomis? „Labai bijau kraujo – pamačius jį pasidaro silpna. Yra buvę, kad žmogų ištiko didžiulė trauma, šalia nebuvo kitų. Tuomet moku ir galiu suteikti pagalbą, bet, kai žmogus yra saugus, man jau reikia prisėsti ir atgauti pusiausvyrą, – atviravo pašnekovė. – Mama to paties klausė, svarstė, reikėjo mane spausti stoti į mediciną. Bet gal tada dar nebuvau subrendusi, sporto medicinos ar reabilitacijos buvo tik užuomazgos, o į chirurgiją ir šiandien nelabai galėčiau traukti. Kelias gana gražiai privedė prie medicinos per Rytus, holistinę mediciną.
Juk pas mus prieš 20 metų apie tai nelabai buvo kalbama. Jei gydytojas gydo skrandį, tai skrandį, jei širdį – tai širdį ir neklausk apie kepenis. Rytų medicina pirmiausiai žiūri į žmogų, kas apskritai su juo darosi, joks organas neegzistuoja ore, viskas susiję – kūnas, emocijos, protas.
Ergoterapija remiasi būtent šiais principais. Reabilitacijos specialistas žiūri į žmogaus fizinę, psichologinę būseną, funkcijas, socialinius, psichologinius poreikius darbe, namie. Toks požiūris man ir yra įdomus.“
Tomos žodžiais, Vakarų medicina yra labai toli pažengusi, ji nepakeičiama, kai reikia skubios medicinos pagalbos, bet į kai kuriuos klausimus ji atsakymo neturi.
„Paskauda? O kam šiais laikais neskauda? Kiek tau metų, pasižiūrėk į pasą… – vakarietišką požiūrį perteikė ji. – Kuksando nėra gydymas ar vaisto pakaitalas, bet jis padeda žmogui sustiprinti ir subalansuoti kūną, dvasią ir protą. Tada ir negalavimai traukiasi“.
Kuksando moko taisyklingo prigimtinio kvėpavimo – kvėpavimo pilvu. Judėdama diafragma pradeda masažuoti vidaus organus – jie atgyja ir sustiprėja. Laimės hormonas serotoninas irgi gaminasi diafragminio kvėpavimo metu.“
Sustiprinęs savo gyvybinį potencialą, žmogus įgyja galimybių pats kovoti su savo negalavimais. Nekalbame apie didžiules, įsisenėjusias ligas, bet daug galima pačiam padaryti. (…) Kuksando moko taisyklingo prigimtinio kvėpavimo – kvėpavimo pilvu. Taip, kvėpuojame plaučiais, bet, kai įdarbiname diafragmą, kuri yra pagrindinis kvėpavimo raumuo, kai ji pradeda judėti, prasideda vidinis kvėpavimas. Diafragma spaudžia žemyn organus ir juos judina, taip jie nekalkėja, lieka arba pasidaro sveikesni. Pilvo apačioje gaminasi daugiausiai laimės hormono serotonino, o jis gaminasi, kai žmogus daro nuolatinį veiksmą – vienodu ritmu vaikšto, kramto gumą. Kai tą ritmišką veiksmą darome pilvu – o kuksando treniruotėse per meditaciją kvėpuojame pilvu – serotonino gaminasi kur kas daugiau.“
Pašnekovės manymu, nuolatinis kuksando praktikavimas ją gerokai pakeitė: pagerėjo savijauta, pasikeitė laikysena, dingo peršalimai ir vis kamuodavęs sinusitas, nustojo šalti galūnės, nors anksčiau kalnuose tekdavo stoti kas 100 metrų ir masažuoti pirštus, ji pradėjo anksti keltis ir net po kelių valandų miego pabunda žvali, pasidarė ramesnė. Mitybos smarkiai nepakeitė, tačiau beveik nebesinori alkoholio.
„Dabar jaučiuosi geriausiai, daranti prasmingą veiklą. Jeigu žmonėms mano darbas padeda, jaučiu save atradusi. Per praktiką ligoninėje buvo nelengva, bet pajutau, kad esu ten, kur labai gera būti. Man patinka bendrauti su žmonėmis“, – apibendrino Toma.
KUKSANDO
Kuksando gimė dabartinės Pietų Korėjos teritorijoje prieš maždaug 9 tūkst. metų, nors tikrosios ištakos ir kaip jis išsilaikė iki mūsų dienų, nežinoma. Tai yra meditacijų, kovos menų ir gimnastikos sistema, skirta kūnui ir sielai lavinti, rasti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Jos pavadinimą kouk sun do išversti į lietuvių kalbą vienu žodžiu ar fraze sudėtinga. Tai reiškia kelią (doh) pamatyti visatą kaip visumą, vieną bendruomenę (kouk), rodant žmogui, kaip atsiverti visatos energijai (sun).
Ši sistema paremta įsitikinimu, kad žmogus turi tris svarbius taškus – energijos centrus: žemutinį, kuriame kaupiasi kūną ir fizinę galią kontroliuojanti energija, vidurinį, atsakingą už protą, ir viršutinį, atsakingą už dvasią. Lėtai kvėpuojant energija sukoncentruojama apačioje, tuomet lėtai kyla į aukštesnius centrus, kol pasiekia galvą ir vėl leidžiasi žemyn. Sergančiųjų organizmuose šis ciklas sutrinka.
Praktikuojant kuksando pirmiausiai pratimais atpalaiduojamas ir sušildomas kūnas, sukoncentruojamos mintys. Toliau medituojama giliai kvėpuojant apatine pilvo dalimi. Galiausiai sukaupta energija paskirstoma po visą kūną ir stimuliuojami vidaus organai.