TOP 5 prancūzų filmai apie meilę ir karą
Žiema skaičiuoja paskutines dienas, bet tamsa dar neužleidžia fronto. Ilgais vakarais norisi kažko romantiško ir melancholiško. Tad filmai apie meilę ir karą yra tinkamas pasirinkimas pamaitinti protui ir jausmams. Žymiausi prancūzų režisieriai sukūrė ne vieną filmą apie karo paliestus žmonių gyvenimus ir meilę, rusenančią tarp karo audrų. Meilę, kuri skaudina, kuri prieštarauja normoms, neša savyje kaltę ar viltį, miršta ir prisikelia.
TOP 5 prancūzų filmai apie meilę ir karą
1. „Francas“ („Frantz“, 2017)
Pirmojo pasaulinio karo užsklanda nusileido, o Ana lanko mirusio sužadėtinio Franco kapą, kur sutinka paslaptingąjį prancūzą Adrianą, žuvusiojo draugą. Kapas, kuris sujungia du žmones, dvi tautas, dvi skausmingas istorijas ir atsiminimus apie vieną žmogų – Francą.
Naujausia jautri, subtili ir susimąstyti verčianti François Ozono drama apie kaltę ir atleidimą. Nespalvotoje juostoje sutelpa komplikuoti veikėjų charakteriai, giliausios jų emocijos ir spalvingumo nestokojantis siužetas.
2. „Ilgos sužadėtuvės“ („Un long dimanche de fiançailles“, 2004)
Kiek ilgai gali trukti sužadėtuvės, jei visi tau sako, kad tavo sužadėtinis mirė kare? Pirmasis pasaulinis karas, Matilda laukia sugrįžtant savo mylimojo Maneko. Tačiau ją pasiekia žinia, kad jis buvo nuteistas mirti Prancūzijos karo tribunolo. Mergina nepasiduoda ir siekia atrasti savo sužadėtinį, nepaliaujamai tikėdama, kad jis gyvas.
Jautri, švelni, šiek tiek ironiška – kaip būdinga „Amelijos ir Monmartro“ režisieriui Jeanui-Pierre'ui Jeunet – drama apie viltį. Karo baisumai atskleidžiami vizualiai išraiškinga ir gražia kalba. Todėl tai lyg pasaka apie nelaimingus įsimylėjėlius, kurie bando sugrįžti vienas pas kitą.
3. „Nekaltosios“ („Les innocentes“, 2016)
Filmas nukelia į 1945 m. Lenkiją, kur Raudonojo kryžiaus gydytoja Matilda bando padėti karo nuskriaustoms vienuolėms. Šis filmas apie skausmą ir karo pasekmes, nekaltumo ir tikėjimo išniekinimą bei bandymą gyventi toliau. Ir čia rusena maža meilės liepsna. Ji slapstosi baruose, mažuose rūsiuose ir vienišame Matildos kambarėlyje, kur vyrai neįleidžiami. Prancūzė ir žydas, jų skirtingi suvokimai apie pasaulį ir skirtingos, bet panašios karo patirtys. Ši meilė švelni ir trapi, nes pareiga svarbesnė už meilę.
4. „Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962)
Bohemiškasis meilės trikampis. Beatodairiška ir nesuvaržyta trijų jaunuolių meilė. Žiulis ir Džimas, neišskiriami draugai, myli tą pačią moterį Katriną, o įnoringoji paryžietė myli juos abu. Jie visą laiką leidžia kartu: ar tai būtų lakstymas Paryžiaus gatvėmis, ar ramus sėdėjimas verandoje su kava. Tik Pirmasis pasaulinis karas juos išskiria, kur Žiulis ir Džimas, būdami skirtingose pusėse, labiausiai bijo, kad nenužudytų vienas kito.
Gyvybingas, žavus, tragiškas ir, visgi, šiek tiek ironiškas François Truffaut darbas. Šis režisierius žaidžia „meilės trise“ įvaizdžiu, tapydamas ją poetiškomis spalvomis, atskleisdamas ir šių santykių žiaurumą.
5. „Hirošima, mano meile“ („Hiroshima, mon amour“, 1959)
Intelektualus vienos nakties nuotykis. Prancūzė Hirošimoje sutinka japoną ir jie praleidžia dvi paras kartu su meile, skausmu ir karo šmėkla, vienijančia ir skiriančia abi tautas. Nesvarbu, kad šios tautos buvo skirtingose pusėse, jų karo išgyvenimų patirtis vienoda. Ir nors karas jau baigėsi, liko jo prisilietimas.
Vaizdais ir kalbėjimu Naujosios bangos atstovas Alanas Resnais sukuria gilų ir jaudinantį paveikslą apie dviejų žmonių potrauminę patirtį. Tai filmas, iškeliantis atominio karo grėsmę, tačiau tuo pačiu tai – apie prarastos, bet vėl netikėtai atrastos meilės prabudimą.