Jo dainas, tarp jų – ir antrąjį šalies himną „L’Italiano“, niūniuoja net tie, kas pamiršo autorių. Žavusis Toto CUTUGNO (1943–2023), nugyvenęs ištisą epochą ir spėjęs atšvęsti 80-ąjį gimtadienį, baigė žemiškąją kelionę.
Kelionę, pilną dramų, muzikos ir meilės. Jis sukūrė galybę dainų. Išaugino sūnų, kurio galėjo ir neturėti. Ragindamas vyrus profilaktiškai tikrintis, atvirai kalbėjo apie savo negalias: pašalintą dešinį inkstą ir prostatos vėžį, kuriuo sirgo vienuolika metų.
Sulaukęs garbaus amžiaus ir jau sirgdamas Salvatore Cutugno (sutrumpintas vardas tapo atlikėjo slapyvardžiu) vis dar kildavo į sceną: bene paskutinis koncertas surengtas pernai kovą Šveicarijoje. Muzikai jis atidavė nei daug, nei mažai – šešiasdešimt metų: pirmąją grupę „Toto e i Tati“ subūrė devyniolikos. Tiesa, tada mušė būgnus (dar pūtė trimitą – kaip tėvas – ir grojo akordeonu). Muzika žavėjęsi tėvai sūnui troško praktiškesnės profesijos: būsimasis estrados artistas tapo dar ir buhalteriu.