Kūryba reikalinga kiekvienam žmogui, nes tai įkvepia, o taip gyventi lengviau ir smagiau. Tuo įsitikinęs Mindaugas Baltuška, pradėjęs mokyti žmones piešti.
Mindaugą žinantys stebisi jo entuziazmu. Anksčiau jis žavėjo parkūro triukais, tačiau veržlios jo dvasios nesustabdė ir patirta trauma, pasodinusi Mindaugą į neįgaliojo vežimėlį. Jis netgi sugebėjo treniruoti kitus - Lietuvos sporto universiteto studentas buvo įsteigęs Judėjimo mokyklėlę.
Koks tavo naujas sumanymas ir kodėl būtent toks?
Šiuo metu daug piešiu, socialiniuose tinkluose transliuoju piešimo pamokėles. Sumaniau kelis projektus, įtraukiančius į kūrybą bendruomenę. Vienas su „Mamų unijos” globojamais vaikais. Kitas - bendras piešinys kartu su visais norinčiais prisidėti.
Kadangi atsirado žmonių, norinčių mokytis piešimo šiek tiek nuodugniau, sugalvojau mokyti asmeniškai nuotoliniu būdu. Audžiu mintį apie kūrybinę erdvę - studiją. Erdvę, kurioje susipina įvairios kūrybinės disciplinos. Tikiu, kad tai įmanoma kuriant. Tikiu, kad galiu tai nupiešti. Norintiems prisidėti susikūriau „Patreon” puslapį.
Neturiu vieno atsakymo, kodėl sumanymai būtent tokie. Taip gavosi natūraliai. Darau, tai kas patinka. Žinau, jog kūryba yra kur kas plačiau, nei įprasta manyti. Gebėjimas kurti nėra įdiegtas kai kuriems. Kūryba yra visiems, tik žmonės yra išmokyti labai daug taisyklių - kaip viskas turi iš tikrųjų būti. Tai uždaro duris į bandymus, atradimus ir kitokių formų patyrimus. Man tai patinka. Tikiu, jog galiu kūrybą atskleisti žmonėms taip, kad tai įkvėptų tikėjimo. Ne tokio, kai tikima kokiomis nors idėjomis, daiktais, stabais ar dar kažkuo, o savim. Visi sumanymai orientuoti į bendruomenės įgalinimą kurti. Tikiu, jog šių dienų pasaulyje, tai yra kritiškai svarbu visais aspektais. Galbūt tai yra vienas iš atsakymų klausimui: „Kodėl?”
Prieš kelerius metus vesdavai jaunuoliams treniruotes – ar tai darai iki šiol? Kokios pats įgavai patirties?
Šiuo metu treniruočių nevedu. Nors po traumos treniravau kur kas trumpiau ir kelis kartus mažesnę grupę žmonių, bet tai sukūrė sąlygas į treniruotes pažiūrėti kur kas asmeniškiau. Kadangi atliekamų judesių parodyti negalėjau dėl apribotų fizinių galimybių - visus judesius turėjau išgyventi viduje. Kažko mokydamas vadovaujuosi pasakymu, jog mokymas yra geriausias būdas mokytis. Buvau ir esu dėkingas visiems, kurie manim pasitikėjo ir leidosi būti treniruojami. Matymas, kaip skirtingi kūnai patiria tas pačias užduotis, parodė daugiau, nei supratimą apie koordinacijos subtilybes. Smagiausia patirtis buvo stebėti, kaip treniruotės pradžioje pasitikdavom vieni kitus su šypsenom, ir nors treniruočių būta per lietų, ir vos ne iki ašarų, nes tikrai sunku, bet atsisveikindavom lygiai taip pat su šypsenom. Daug galėčiau pasakoti apie konkrečius dalykus, patirtis, kurios davė tą ar aną, bet iš esmės labiausiai džiaugiuosi ne tuo, kad kažką išmokau, o tuo, kad buvo gera. Buvo smagu.
2016 m. dalyvavai neįgaliųjų pasaulio čempiote Italijoje – rūpėjo patirtis, o ne rezultatas. Ar turi panašių užmojų?
Apie čempionatus nebegalvoju, iš jų norimą patirtį susirinkau. Kiek save šiam kūne prisimenu - patirtis man buvo reikalinga, kaip oras. Kiekvienas patyrimas vedė vis prie naujo. Vieni įvykiai daugiau pasakojo apie kūną, kiti atsakinėjo į egzistencinius klausimus, treti transformavo dvasinį pasaulį. Dabar kūnas patiria akimirką. O gyvenimiški procesai savaime sudėlioja užduotis, kurios veda tam tikrų įvykių link. Kitaip būti tiesiog negali, tad leidžiu tam vykti.
Po traumos sakei, kad negalia atvėrė galimybių. Ką apie tai manai dabar, kai praėjo maždaug penkeri metai: gal netekai ūpo, gal emocijos nusistovėjo, gal sumanei ką nors naujo?
Taip, kaip ir kiekviena nauja patirtis atveria dar nepažintas galimybes rinktis. Taip pat ir trauma, naujai sutiktas žmogus, naujas kvapas, garsas - viskas iš esmės vienodai reikšminga, tik esam išmokę gyventi kūne, tad kai kuriuos dalykus linkę labiau sureikšminti. Po penkerių metų ūpas ten pat, kur jam ir vieta. Emocijų kreivė taip pat gana stabili. Šiuo metu daug komunikuoju per kūrybą, tai viskas kas užgimsta galvoj, aplink kūrybą ir sukasi.
Ką šiandien su savo patirtim pasakytum nusiminusiam bičiuliui, nors jis net nėra patyręs traumų ar skaudžių netekčių?
Pasakyčiau, jog nieko blogo jaustis visaip. Jausmai ir yra tam, kad juos jausti. Baimė jausti dažnai uždaro žmogų į užburtą ratą, nes juk blogai yra pykti, liūdėti irgi nėra jėga, daug dar dalykų yra, kurie visuomenėje priimami, kaip neigiami, bet iš tikrųjų, viskas vyksta tik pačio žmogaus sužydėjimui. Pasakyčiau, kad nebijotų to, ką jaučia, o pabandytų pažinti to jausmo ištakas, suprasti, ką jausmas žmogui bando pasakyti. Nebijotų pažinti save.
Daugiau Mindaugo Baltuškos kūrinių galite rasti: www.baltuska.lt
