Trečią knygą pristatanti Lavija Šurnaitė: „Savęs pažinimas nėra lengvas dalykas“

„Pakeliui su savimi“ neria į gilesnius emocinius vandenis, kai susiduriame su netikėtais ir nelauktais iššūkiais – sunkiais išgyvenimais, netektimis, iširusiais santykiais, nesėkmėmis darbe, skyrybomis, gyvenimo džiaugsmo praradimais. Kai pajuntame ne tik teigiamų emocijų, bet ir skausmo, nevilties, ašarų, kančios, liūdesio skonį“, – pasakoja autorė. Knygoje ji aprašo ir savo, ir kitų artimų moterų patirtis, kažkada padėjusias įveikti sunkiuosius gyvenimo etapus.

Žmonių santykių svarbą pabrėžianti žurnalistė atvira – ir jos gyvenime būna tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Svarbiausia suprasti, kad su savais rūpesčiais nesame vieni – nebijoti kreiptis pagalbos į artimus žmones, kalbėti apie savo skaudulius. Mat kokie skirtingi bebūtume, jaustis geriau mums padeda panašūs laimės receptai.

Lavija, pristatote trečiąją autorinę knygą. Kaip gimė jos idėja ir kokiam skaitytojui ji skirta?

Tikriausiai, labiau įprasta manyti, kad rašau moterims, tačiau ir vyrai mano knygose randa jiems svarbių, įdomių dalykų. Natūraliai susiklostė, kad moteris ir jaučiu, ir pažįstu labiau, nes ir pati esu viena iš jų. Todėl ir knygose kreipiuosi į jas bei dalinuosi su jomis savo patirtimis. Juk daugelis dalykų yra labai bendramoteriški, bendražmogiški: nepaisant mūsų išvaizdos, socialinio statuso, amžiaus, profesijos ir kitų dalykų.

Idėja niekada negimsta iš reikalo. Tai būna natūralus impulsas, kurį pajuntu: duotuoju momentu galiu ir žinau apie ką bus mano naujoji knyga, labai noriu ir turiu ją parašyti. Visos mintys knygoms ateina iš realaus gyvenimo.

Šioje knygoje aprašyti jūsų pačios ir artimų moterų išgyvenimai bei patirtys įveikiant sudėtingus gyvenimo etapus. Ar buvo sunku jas įkalbėti atskleisti savo skaudulius?

Šioje knygoje nėra dėstomi biografiniai mano ar mano draugių gyvenimo faktai. Atvirumas vardan smalsumo man yra neįdomus, svarbu, kad tai kažkam dar padėtų, pagelbėtų, taptų naudinga. Galbūt nuramintų ar nudžiugintų, įkvėptų naujų minčių apie save ir gyvenimą, kuriame sukamės. Todėl rašau ne konkrečiai KAS įvyko, o KAIP tai išgyvenau aš ar mano bičiulės – kas padėjo sunkiais laikotarpiais.

Draugių nesodinau ir nedariau su jomis interviu, tai ne žurnalas – stebėjau savo bičiules kelerius metus, mačiau jų virsmus, sunkumus, išgyvenamus pokyčius ir savo galvoje kaupiau savotišką informacijos archyvą. Kai sėdau rašyti knygos, rašymo proceso metu atmintyje natūraliai iškildavo mano pažįstamų moterų patirtys, pavyzdžiai. Savo atradimus pyniau kartu su kitų moterų tam, kad skaitytoja rastų paguodą, nusiraminimą, įkvėpimą išgyvenant sunkiuosius gyvenimo etapus.

Kaip pati pasiryžote atsiverti?

Ši knyga nėra nešvarių skalbinių skalbimas – tai emocinis ir psichologinis atsivėrimas, kuris, man atrodo, neša kitokią prasmę ir reikšmę. Pati pajutau, kaip kitų moterų patirtys, pagalba, parama, kartais vos vienas taiklus žodis atstoja ištiestą ranką – jei tai padėjo man, vadinasi, padės ir kitoms moterims. Noriu, kad skaitytojos irgi tai sužinotų, pritaikytų sau.

Vos pasirodžiusi, naujausia knyga pateko į perkamiausių dešimtuką, o ir pirmosios knygos tapo bestseleriais. Kaip manote, kas lemia jų sėkmę?

Manau, mano knygos originalios ir unikalios, nes nieko nekopijuoju ir žmonės tai jaučia. Nežiūriu, kas dabar „gerai eina rinkoje“. Pasitikiu savo intuicija, kada ir ką reikia daryti: ar metas pradėti naują knygą, apie ką ji bus. Niekada nežiūrėjau į savo knygas kaip į projektus – jos labiau yra mano vaikai. O, kai myli savo vaikus, juos myli ir kiti (šypsosi). Didžiuojuosi, kad galiu save vadinti „daugiavaike knygų mama“, nes jų turiu jau tris. O aukšti pardavimo skaičiai manęs nedžiugina vien vardan skaičių, man gera žinoti, kad už kiekvienos parduotos knygos stovi gyvas žmogus, mano skaitytoja, o gal ir skaitytojas. Tad esu labai dėkinga jiems.

Knygą pavadinote „Pakeliui su savimi“. Ar jums sunku būti su savimi ir pamatyti tikrąjį savo veidą?

Knygos pavadinimas kilo išgirdus vieną posakį: „Plaukti reikia ne prieš srovę, ne palei srovę, o ten, kur reikia jums.“ Iškart pagalvojau – tai juk reiškia plaukti pakeliui su savimi, o ne kur tau liepia kiti. Savęs pažinimas yra nelengvas dalykas, nes, pasirodo, daugelis iš mūsų iš savęs tikimės visai kito žmogaus nei esame, ir tai yra jau seniai psichologų patvirtinta tiesa. Teorija skamba paprastai, bet kai gyvenimas priverčia nuo savęs tuos sluoksnius nusilupti, kad priartėtum prie šerdies lyg medyje, kai gyvenimas priverčia nerti į gylį, užuot plaukus paviršiumi, ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus – supranti, save priimti, tai ne su krepšeliu eiti į daržą braškiauti.

Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas? Ar turite rutiną, kuri padeda produktyviai gimti knygai?

Skaičiau, kad vienas rašytojas, berods, iš Prancūzijos, prieš sėsdamas rašyti ir iškart po to, nusiplaudavo rankas ir pats negalėjo paaiškinti tokio savo ritualo – jam taip norėdavosi intuityviai. Aš jokių su rašymu susijusių keistenybių neturiu, bet savotišką rutiną – taip.

Visų pirma, niekada nesėdu rašyti knygos su tuščiais failais tiek galvoje, tiek kompiuteryje. Nešioju, brandinu įvairias tezes, temas, kurios mane paliečia mintyse, jas žymiuosi ir kai suprantu, kad jų pakanka – sėdu rašyti knygos. Taip gimsta skyrius po skyriaus. Rašymui man reikia susikaupimo – būti vienai arba užsidarius kitame kambaryje – kad nejausčiau kitų žmonių buvimo namuose. Ir visada susidarau grafiką, kiek lapų turiu parašyti per dieną ar savaitę, nes žemiški terminai egzistuoja net atrodytų tokiame romantiškame procese, kaip knygos rašymas. Leidykla laukia ir tu turi pateisinti lūkesčius.