Trečiąją knygą pristatęs Algirdas Toliatas: „Žmonių blaškymasis sukelia vidinį „triukšmą“

Knygos pristatyme dalyvavo pats knygos autorius Algirdas Toliatas, žurnalistas Andrius Navickas, karininkas ir poetas Valerijus Šerelis bei rašytojas Donaldas Kajokas. Linksmai nusiteikusi vyriška kompanija nestokojo šmaikščių pastebėjimų bei pasakojimų apie patirtą šeštąjį jausmą.

„Dėkoju „Tyto alba“ leidyklai, kad išleido knygą, dėkoju kunigui Algirdui Toliatui, kuris parašė jau trečiąją knygą. Bandysime šiandien kalbėti ne tiek apie knygą, nes knygą jūs turėsite galimybę perskaityti patys, o apie šeštą jausmą“, – įžanginį žodį tarė renginio moderatorius ir žurnalistas Andrius Navickas.

„Su kunigu Algirdu aš pažįstamas nuo pernai metų. Jo knygą perskaičiau bemaž vienu ypu. Ji mane labai įtraukė. Skaitydamas prisiminiau vieną iš paskutinių John‘o Lenon‘o interviu, kai jų grupei iširus jis sakė: “Taip, mes buvome pasakiškai turtingi, fantastiškai populiarūs, bet į esminį klausimą taip ir nebuvo atsakyta.” Ir tas esminis klausimas, kurio ta iširusi grupė vėliau ieškojo, tas esminis klausimas ir buvo įdomiausias. Skaitant šią knygą, iš karto pradeda aiškėti, kad tas esminis klausimas iš tiesų ir yra esminis. Vakar per radiją išgirdau kaip vienas vaikinas pasitikinčiu balsu kalbėjo: “Dabar esminis žmonijos klausimas yra kompiuterinis raštingumas.” Tada kažkaip pagalvojau, kad jeigu tie esminiai, tie kertiniai klausimai priklauso nuo kažkokių technologinių dalykų, tai kas buvo tas klausimas, kol nebuvo kompiuterių? Kas bus tas klausimas, kai jų nebebus? Štai tas esminis klausimas šioje knygoje man ir buvo svarbiausias. Ši yra jau trečioji knyga ir esminė šios knygos linija yra meilė. Tad nuo meilės ir šeštojo jausmo atsispyrus galima kalbėti apie šią knygą“, – savo pastebėjimais dalijosi Donaldas Kajokas.

„Algirdai, tave pažįstu daugiau nei metus, tiesą pasakius, dar kol nebuvai parašęs nė vienos knygos, nors labai sunku įsivaizduoti Algirdą Toliatą be knygos. Pasakysiu labai rimtai, nejuokaudamas, mane labai įkvepia, kad knygos su turiniu, apie esminius klausimus gali būti parduodamos tikrai dideliais egzemplioriais, dideliu tiražu. Tai teikia viltį, kad žmonės ieško ir kažką randa. Labai džiaugiuosi, kad „Tyto alba“ tave atrado kaip rašytoją ir kad tu įkvepi tiek daug žmonių“, – pridūrė Andrius Navickas.

„Su šeštu jausmu yra taip, kad tu nelabai gali jo apčiuopti. Man vienas vaizdinys ateina į galvą. Kai Mikelandželas buvo jaunas skulptorius, padarė savo „Pietą“, kuri dabar yra Petro Bazilikoje. Tobulas kūrinys – nudailintas, išbaigtas, bet paskutinis jo kūrinys irgi yra „Pieta“. Jis dirbo prie to darbo gal dvidešimt metų ir jis liko neišbaigtas, lyg per rūką. Kaip Biblijoje sako: „Netark Dievo vardo”. Kodėl? Nes ištardamas jo vardą jį sudedi į savo žmogišką logiką, kokia ji bebūtų aštri ar gera. Arba apie meilę. Na, pakalbėkime apie meilę ir visa mūsų kalba apie meilę baigiasi ten, kur leidžia mums ribos. Sakot, kaip įsivaizduoti Toliatą be knygų? Aš tai labai gerai įsivaizduoju, nes man tai buvo labiau avantiūra. Vienu metu tau atrodo, kad tu esi tas nuostabusis žvejys ir nubudęs talentas, o paskui supranti, kad ne. Tu tiesiog papuolei kažkur. Tose knygose yra tai, ką aš jaučiu, kaip gyvenu, ką pergyvenu. Aš niekam nerašau tų nerašau. Aš jas rašau sau. Dalinuosi tai, ką išgyvenu. Tiesiog dalinuosi tuo, kas mane suvirpina, su tais, kuriuos myliu. Paskui tai susijungia kartu su biblijiniais įvykiais ir Biblija pradeda kalbėti. Tai čia yra tas šeštas jausmas“, – knygos logiką ir pavadinimą siejo autorius.

„Dar džiugu, kad šalia manęs sėdi Valerijus, labai norėjau jį pakviesti. Prieš keletą metų su juo susipažinau, jis yra išleidęs savo knygutę iš kurios ir gimė pavadinimas „Šeštas jausmas yra pirmas“. Pas jį knygutėje radau ir man taip patiko. Aš sakiau Valerijui, kad norėčiau, jog toks būtų mano knygos pavadinimas, o jis sutiko“, – džiaugėsi A. Toliatas.

Kunigas Algirdas Toliatas taip pat nustebino susirinkusius pranešdamas, kad yra ir daina apie šeštą jausmą. Valerijus Šerelis, pasipuošęs kario uniforma, knygos pristatymo metu paėmė į rankas gitarą ir atliko dainą pavadinimu „Šeštas jausmas“.

Valerijus Šerelis po atliktos dainos nenorėjo perleisti mikrofono renginio moderatoriui ir toliau tęsė pamąstymus apie kunigo Algirdo knygą: „Negalima gniaužti šešto jausmo, nes kai jis yra gniaužiamas, po kiek laiko nebepasirodo. Prarandame įgūdį jį pajusti. Aš tai vadinu minties šešėliu“, – prisipažino Valerijus Šerelis, kuris pasidalijo prisiminimais, kaip Afganistane būtent šeštasis jausmas išgelbėjo jį bei kitus kuopos narius.

Pasibaigus knygos pristatymui autorius dalino autografus bei atsakinėjo į skaitytojų klausimus. Algirdas Toliatas sutiko atsakyti ir į keletą portalo „Žmonės.lt“ užduotų klausimų.

Kokias knygas skaito Algirdas Toliatas?

Labiausiai patinka filosofinės, psichologinės knygos. Viena paskutiniųjų perskaitytų knygų – Linos Vėželienės „Gyvoji psichologija“. Tokia, kurios greit nepaskaitysi. Taip pat patinka Valerijaus Šerelio knyga, Donaldo Kajoko knygos. Na, o mėgiamiausia gydytojo Aleksandro Alekseičiko „Gydyti gyvenimu“. Pats gyvenimas mus gydo. Mane žavi jo metodas padėti žmonėms atsipalaiduoti, paleisti visus įvaizdžius, baimes. Čia ir yra tas šeštas jausmas, kai mes pagaliau tampame patys savimi, tampame gydantys, gydanti bendruomenė. Aš tą knygą labai dažnai atsiverčiu.

Pats pasikliaujate šeštuoju ar visgi pirmuoju jausmu?

Visaip būna. Ir labai sunku pasakyti, kur ten yra pirmas, o kur šeštas jausmas. Kartais nedrįsti šeštuoju kliautis, nes jis atrodo beprotiškai. Kartais tiesiog imi, padarai ir pamatai. Tikriausiai šeštas jausmas yra ypatingas tuo, kad nežinai, kur bus finalas. Yra rizika. Gali būt ir taip, ir kitaip. Nuojauta gali sakyti vieną, bet gali būti ir ne tas kelias. Tai ne kiekvieną kartą, bet turbūt patys didžiausi išgyvenimai ir įspūdžiai yra šeštojo jausmo.

Dauguma žmonių šiais, medijų laikais nepaliaujamai savęs ieško. Tai skiriasi, tai taikosi, keičia profesiją. Kaip žmogui atrasti save šiame triukšmingame pasaulyje?

Tame ir yra blogumas – žmonių blaškymasis, kuris sukelia vidinį „triukšmą“. Čia kaip pasiklausti šimtu nuomonių. Nors ir turėjai savo nuojautą, bet šimtas svetimų nuomonių nužudė tavo paties įsivaizdavimą. Žmogus praranda skonį, supratimą, norą. Taip gali nutikti. Norint išgirsti reikia nurimti. Įsiklausyti ir pabūti su savimi. To labiausiai reikia šiais laikais.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti savo knygomis skaitytojams?

Aš tiesiog dalinuosi tuo, kaip aš išgyvenu šių laikų įvykius, knygas, susitikimus su žmonėmis per dvasingumo prizmę. Tai yra mano potyris. Dalinuosi tuo, ką pats išgyvenu. Tiesiog turiu nuojautą ir dalinuosi savo kelionės įspūdžiais. Kas pavyko, kas nepavyko, kur užtrukom, kur sustojom. Tai kelionė.

Kada skaitytojai gali tikėtis ketvirtosios jūsų knygos?

Atrodo dar valgai, o jau planuoji sekančius pietus. Tai čia kaip amžinybės alkis. Aš įsivaizduoju, kad Danguje taip bus, kai tu jau viską turi, bet alkis toks didelis, su polėkiu. Nebūsime Danguje išsidrėbę patogiai ant savo foteliukų. Kas įdomiausia, mes viską turėsime, bet kaip niekad dar visko mums reikės. Čia yra tas Amžinybės jausmas.