Žinomos, gražios, sėkmingos, turtingos moterys irgi susiduria su iššūkiais, turi šeimyninių rūpesčių, nepasitiki savimi ir neišvengia sunkumų su vaikais. „Aš tokia pati moteris ir mama kaip visos kitos“, – patikina šokių mokytoja Viktorija Macijauskienė (33), konferencijoje „Sveika ir laiminga mama 2019“ pasidalijusi savo patirtimi su klausytojais.
Jus galima pristatyti ne tik kaip buvusio krepšininko Arvydo Macijausko žmoną, bet ir kaip kūrybinės studijos „Džimba“ šokių mokytoją. Kodėl pasirinkote būtent šią veiklą?
Mano ryšys su „Džimba“ užsimezgė natūraliai – prieš porą metų ją lankė dukra Gabrielė. Džiaugėmės, kad studijoje muzikinis lavinimas derinamas su choreografija, kuriamos dainos, vyksta daug koncertų – ši studija gyvuoja jau penkiolika metų ir turi tikrai svarų vardą. Susibičiuliavau su dukters vadove, mudvi draugiškai pasikalbėdavome. Dukters domėjimasis šokiais ir dainomis, kaip dažnai nutinka, ilgai netruko – vaikai ieško savęs, nori išbandyti ką nors naujo. Taigi ji nebelankė studijos, tačiau mano bičiulystė su vadove išliko. Sykį susėdusios kavos išsikalbėjome: „Viktorija, mums labai reikėtų šokių vadovės, jei tau kiltų mintis ir galėtum ką nors rekomenduoti – pasakyk“, – paprašė ji. Pažadėjau padėti ir grįžusi namo susimąsčiau: o jei aš pati?.. Juk man tai labai artima. Visą paauglystę lankiau meninę gimnastiką, profesionaliai sportavau ilgiau nei dešimtmetį, priklausiau Lietuvos rinktinei. Mano sportiniai pasiekimai, žinoma, nė iš tolo neprilygo vyro pasiekimams, bet dalyvavau Europos ir pasaulio čempionatuose, varžybos buvo mano antras gyvenimas.
Kai atsirado šeima ir gimė vaikai, visą save atidaviau jiems, bet dabar jie jau paaugę: Gabrielei šešeri, Laurynui greitai aštuoneri, o aš jaučiu kūrybinį poreikį kur nors save išreikšti. Nebuvo taip, kad iki šiol man trūko veiklos ar turėjau galybę laisvalaikio: rūpinimasis vaikais užima daug laiko, mano dienotvarkė gana griežtai sudėliota. Tačiau kiekviena mama visų pirma yra moteris ir asmenybė. Moteriai reikia saviraiškos ir kūrybos: kad dalytų savo energiją kitiems, pirmiausia pati turi tos energijos įsikrauti. Ir pasakiau „Džimbos“ vadovei: „Aš galėčiau pabandyti.“ Pradėjau praktikuotis su mergaitėmis, supratau, kad man tai labai patinka, atsirado ryšys su grupe. Dirbu studijoje du kartus per savaitę, dalyvauju koncertuose, kartais tenka pavaduoti kitus mokytojus, bet man tai ne tik darbas – kartu ir malonumas.
Ar tai pirmasis jūsų darbas?
Ne visai. Anksčiau dirbau namie: vyras turi savo verslą, aš jam padedu, kai kyla teisinių klausimų dėl sutarčių sudarymo ar panašių dalykų, nes turiu teisinį išsilavinimą. Tačiau teisė nėra mano pašaukimas. Kadangi gavau žinių iš studijų, kartais jas panaudoju, bet mano prioritetas šiuo metu yra šeima, jai skiriu kone visą laiką. Laimei, darbą studijoje puikiai pavyksta su tuo suderinti. Laiką planuoju taip, kad kai vaikams reikia, būčiau šalia.
Ką jie dabar veikia?
Sūnus mokosi pirmoje klasėje Šolomo Aleichemo gimnazijoje, dukra – ikimokyklinukė „Upės“ pradinėje mokykloje. Jiedu lanko įvairius būrelius, tenka nemažai juos vežioti: džiaugiuosi, kad tuo darbu gražiai dalijamės su vyru. Dukra groja gitara ir fortepijonu, lanko sportinę gimnastiką, o sūnus žaidžia krepšinį. Gal pasirodys keista, bet mūsų šeimoje krepšinis visai neeskaluojamas: vyras, žinoma, pažiūri svarbias varžybas, bet gyvenimas apie krepšinį tikrai nesisuka. Ir sūnui tos sporto šakos nesiūlėme: tiesiog draugas ėjo ir sudomino Lauryną. Mes vaikams per daug net nepasakojome, kad tėtis praeityje buvo garsus krepšininkas: turbūt draugai jiems daugiau papasakoja. Sūnus labai aktyvus, mokykloje lanko daug būrelių, dauguma susiję su sportu. Bet, kalbant apie atletiškumą, sesuo visgi pranoksta brolį. Matau, kad Gabrielė iš tėvo paveldėjo sportinį charakterį.
Apie tai ir kalbėsite konferencijoje?
Konferencijoje dalyvaus ir „Džimba“ – bus graži muzikinė pertrauka, skirta Motinos dienai. O aš dalyvauju rubrikoje „Tikros istorijos“. Visi lektoriai – daug pasiekę specialistai, aš – tiesiog moteris ir mama, tokia pati, kaip ir visos kitos. Pasidalysiu mintimis, kad tikrasis gyvenimas nėra vien išorinis paveikslas, jame visko nutinka, bet galima rasti būdų išspręsti problemas, įveikti stresines situacijas, o kitą dieną vėl pasitikti su šypsena. Esu tikra, kad kiekviena moteris tai sugeba, visos esame stiprios. Bet kartais naudinga tai išgirsti iš kito, gražu tuo tiesiog pasidalyti.
Kaip manote – ar jūsų portretas, kurį žmonės mato iš šalies, atitinka realybę?
Nežinau, kokią žmonės mane mato iš šalies...
Graži, turtinga, turinti puikią šeimą. Atrodo, kad rūpesčių gyvenime apskritai neturite.
Rūpesčių turi bet kuris žmogus, bet sutinku, kad jie kiekvieno vis kitokie. Vieno svajonė – šiltai miegoti ir sočiai pavalgyti, o kitas turi stogą virš galvos ir gali nueiti į bet kurį pasaulio restoraną, bet turi didelių problemų darbe ar šeimoje. Su sunkumais susiduria visi. Tačiau mūsų šeimoje egzistuoja tvirtas vertybinis pamatas – tai faktas.
Na, patys jį ir pastatėte.
Gali būti. Tvirtų vertybių su Arvydu turėjome dar iki tol, kai susitikome, o sukūrę šeimą tik dar labiau jas išplėtojome. Mūsų pasaulėžiūra panaši, vertybės stiprios, esame susidarę tam tikrą gyvenimo modelį ir jo tvirtai laikomės.
Sakoma, kad šeimos gyvenimo būdas priklauso nuo abiejų žmonių, bet realybėje jis dažniausiai priklauso nuo moters. Sutinkate?
Jei vyrui ta moteris svarbi, tikriausiai taip. Jei vyras ją myli ir gerbia, jei jam svarbios šeimyninės vertybės, tuomet jis išgirsta, kad ir ne iš pirmo karto, ką moteris sako, ir vyksta abipusiai mainai.
Na, galbūt vyrą galima paveikti moteriškomis gudrybėmis...
Aš nežinau tų gudrybių ir jomis nesidomiu. Stengiuosi elgtis nuoširdžiai ir sąžiningai tiek su savimi, tiek su kitais: jei ko nors noriu – netyliu, jei kas nors nepatinka – taip ir pasakau. Neskaitau vadovėlių, kaip palenkti vyrą į savo pusę, nesistengiu manipuliuoti kitu žmogumi. Mano vyrui tai ir netiktų – jis iškart kiaurai permatytų, kas vyksta. Tikrumas mums abiem atrodo vertinga savybė, taigi bendraujame be užuolankų.
Ar šeimoje laikotės kokių nors griežtų taisyklių?
Mūsų šeima tikrai nėra itin disciplinuota. Jei ateitumėte pas mus vakare, kai Laurynas jau paruošęs pamokas, iš pirmo žvilgsnio nesuprastumėte, kur patekote: vyras su vaikais siaučia, visi rėkauja, aš veltui bandau juos tildyti, burbu, kad vėl išmėtė pagalves... Bet kartu man smagus tas laisvumas ir spontaniškumas. Tikrai nėra taip, kad kasdien lygiai septintą valandą visi susirenka prie stalo, o aš jį nukloju vakariene iš trijų patiekalų. Jei tądien nespėjau pagaminti valgio, nieko tokio – paruoš vyras, jis labai skaniai gamina. Jei turiu laiko, gaminu aš. Domiuosi mityba, labai mėgstu skanų maistą, todėl turbūt kaip kiekviena moteris kartais suveržiu diržus, kartais atleidžiu (juokiasi). Kas gali, tas plauna indus, dirba kitus buities darbus – nėra griežto darbų paskirstymo.
Bet vis dėlto turime keletą gražių taisyklių. Namuose vaikai renka taškus už atliktus darbus ir gautus gerus pažymius, vėliau juos iškeičia į pinigus ar žaislus. Kartais juos motyvuojame ir kišenpinigiais: kai reikia išrūšiuoti skalbinius, paklausiu, kas nori užsidirbti eurą. Turime tradiciją šeštadienių rytais važiuoti į miestą pusryčiauti: smagu anksti atsikelti ir kur nors kartu nueiti benediktų ar blynelių. Bet penktadienių vakarai priklauso tik mudviem su vyru: vaikus kas nors prižiūri, o mes važiuojame vakarieniauti su draugais ar einame į kiną. Jeigu oras geras, labai mėgstame pasivaikščioti – dviese kalbėdamiesi nueiname po keliolika kilometrų.
Dar turite apie ką kalbėtis?
Turime. Mėgstame viskuo dalytis: ką skaitėme, ką matėme, ką patyrėme per dieną.
Ar vyras nebuvo prieš, kad pradėtumėte dirbti? Net jei darbas ir nesunkus, vis tiek įpareigoja.
O ne. Anksčiau, kai dar turėjome namus Amerikoje, gal darbas ir būtų varžęs keliauti. Bet kai vaikai paaugo, prasidėjo mokyklos, patys supratome, kad kelionės turi baigtis ir privalome gyventi sėsliai. Išnaudojome savo progą iki pat Lauryno pirmos klasės: vasaras leisdavome Lietuvoje, žiemas Floridoje, tai buvo idealu – pavartome nuotraukas, pripažįstame, kad gyvenome lyg rojuje. Bet dabar sūnus lanko mokyklą, mes atostogaujame tik per jo atostogas – stengiamės nepraleisti nė vienos mokymosi dienos. Persilaužti nebuvo sunku: viskas priklauso nuo požiūrio. Ar norėtume nuolat gyventi Floridoje? Tikrai ne. Ar norėtume kartais ten apsilankyti? Taip, ir tai padarysime – per vaikų atostogas. Bet ten skristi savaitei neapsimoka – aklimatizacija užtrunka ilgiau. Todėl namus Amerikoje pardavėme.
Kai paaugo vaikai, vieną dieną pajutau nerimą. Kur save padėti? Nesu iš tų, kurios gali visą gyvenimą sėdėti namuose: nesakau, kad tai blogai, bet man būtinai reikia kokios nors veiklos. Džiaugiuosi, kad galiu savo laiką kokybiškai skirti vaikams: ne visi žmonės turi tokią galimybę, o man tai yra laimė. Ir mano vyrui yra džiaugsmas matyti juos laimingai augančius ir būti su jais. O darbas studijoje pasirodė aukso vidurys: grafikas netrukdo rūpintis savo šeima, bet kartu jaučiu, kad prisidedu prie kažko gražaus, matau darbo rezultatą. Šiame gyvenimo etape man tai idealu.
Jus lengva palaikyti tobula mama.
Tikrai tokia nesu – motinystės rūpesčių turime visos, nė vienos gyvenimas nėra toks, koks atrodo instagramo nuotraukose. Aš, kaip ir kitos mamos, kartais būnu pikta, dėl to graužia sąžinė. Pamenu, neseniai su pavargusiu sūnumi nuvažiavau į parduotuvę nupirkti kedų. Man labai svarbu, kad vaikas su manimi pagarbiai kalbėtųsi: pasišiaušiu kaip širšė, jei nejaučiu pagarbos. Taigi einame link parduotuvės, o jis staiga sako: „Mama, tu pažiūrėk tuos kedus, o aš einu į aną parduotuvę žaislų.“ Supykau: „Atvažiavome čia dėl tavęs, kedus perkame būtent tau. Ir dabar meti mane vidury parduotuvės?.. Vadinasi, tau tų kedų visai nereikia, tad mes jų ir nepirksime.“ Tada jis susiprotėjo. Dažniausiai suteikiu jam antrą šansą, bet šįkart pritrūkau kantrybės ir apsisukau išeiti. Jis pradėjo verkti – garsiai, kad visi girdėtų. Šiaip sūnus tikrai nėra išlepęs, bet turbūt kiekvienos mamos gyvenime pasitaiko toks momentas: man labai nepatogu, noriu eiti, jis raudodamas tempia mane atgal, o visi žmonės žiūri ir galvoja: „Koks nevaldomas vaikas!“ Ir kas patikėtų, kad jis toks nėra... Taigi nieko negalima išsižadėti. Vieną akimirką gali išdidžiai sakyti: „Na jau ne, mūsų šeimoje to tikrai nėra“, o, žiūrėk, šįvakar grįši namo – ims ir taip atsitiks.
Ar jums bent retkarčiais kyla nepatogumų dėl to, kad esate žinoma šeima?
Mes tiesiog neskiriame tam dėmesio: gyvename savo gyvenimą, ir tiek. Nieko nevaidiname ir neeikvojame energijos galvodami, ką apie mus mano kiti. Socialiniuose tinkluose nesame aktyvūs, vyras jais net nesinaudoja: buvo susikūręs paskyrą feisbuke, bet suprato, kad tai tik laiko švaistymas. Mes orientuoti vienas į kitą, daugiausia laiko praleidžiame kartu, net į viešus renginius einame retai – mieliau būname namie. Vyras laikosi nuomonės, kad su vaikais reikia linksmintis, laiką leisti aktyviai: važiuoti į gamtą, į sodybą, karstytis po medžius, meškerioti, surengti lenktynes miške... O aš vertinu ramybę. Vaikams labai patinka gamtoje, šiemet visą vasarą praleisime sodyboje. Nesame atsiskyrėliai, turime daug bičiulių, bet tikrų draugų, kaip ir visi žmonės, – tik kelis. Šeima mums – visuomet prioritetas, pati geriausia kompanija.