Simona Krupeckaitė – pasaulio čempionė ir rekordininkė. Pagūglini ir žinai. Bet yra dalykų, kuriuos sužinai tik iš jos pačių lūpų. Pavyzdžiui, istoriją apie nardant pasibaigusį deguonį. Apie norą viską mesti po didžiausios karjeros pergalės. Apie aistrą motokrosui, mezgimui ir siuvinėjimui. Apie negalėjimą būti influencere, nes „sakyti, kad margarinas yra skanesnis už sviestą – ne man“, – pasakoja Simona.
Šias ir kitas istorijas apie dopingą, randus po griūčių, naujai kuriamą dviračių treko komandą triskart Lietuvos metų sportininke pripažinta S. Krupeckaitė atskleidė „Kažkur Matytų“ laidoje „Šok į profo kedus“.
Specialiame interviu pasaulio rekordininkė su savo sporto šaka supažindino nuotaikingai, o su sporto problematika – atvirai, drąsiai ir nuoširdžiai.
– Simona, google paieška rodo, kad esi politikė, Panevėžio miesto tarybos narė. Įsivažiavai? Patinka, ką darai? Kitas žingsnis Seimas?
– Politikoje esu naujokė, mokausi iš labiau patyrusių. Save vertinti sunku, bet jaučiu, kad dar trūksta biurokratinių žinių. Įsigilinu į projektus, į klausimus, problematiką, jaučiu atsakomybę prieš tuos, kurie manimi tiki ir net galiu pasakyti, kad ši veikla man patinka. Savivaldybėje jaučiuosi kasdien tvirčiau.
O apie Seimą kol kas minčių nėra. Kvietė dalyvauti artėjančiuose rinkimuose, bet atsisakiau. Jei susitvarkysiu su pareigomis ir atsakomybe savivaldybėje, pagalvosiu apie tolimesnius.
– Kokiais darbais be politikos dar užsiima pasaulio čempionė ir poros rekordų autorė?
– Padedu vyrui treniruoti tiek Lietuvos rinktinę, tiek jaunimą. Padedu patirtimi, žiniomis, patarimais. Kadangi namuose yra sūnus, stačia galva į treniravimą abu su vyru negalime nerti, kažkas turi užsiimti buitimi, vaiku, namais.
– Užsiminei apie sūnų. Kiek sportiškas jis? Ar jau mina dviračio pedalus?
– Mūsų sūnus Maksas pasirinko kitokį sportą – motokrosą. Jo dėka šiuo sportu užsikrėtėme visa šeima. Motokrosas dabar yra mūsų šeimos laiko naikintojas. Visi savaitgaliai – trasose, varžybose. Tai tiek geras sportas, bet tiek nepelnytai nepopuliarus, kad net pikta. Duokit man apsaugas, sėsiu ir pati važiuosiu (juokiasi). Šalia sporto sūnus jau ketvirtus metus lanko būgnų būrelį. Dviračiai jam – tik laisvalaikis.
– „Simonos Krupeckaitės sporto akademija“ – naujausias jūsų projektas. Medžiosite talentus?
– Tai naujai kuriama dviračių treko mokykla, klubas, komanda, kurią norime aptarnauti aukščiausiu lygiu treniravimo, priežiūros, medicinos ir visais kitais aspektais. Su šiuo klubu norime būti nepriklausomi, savarankiški. Tai – saugiklis, leisiantis išgyventi ir užaugti bet kokiomis sąlygomis.
Tam, kad suprastumėte, apie ką yra „Simonos Krupeckaitės sporto akademija“, turiu kai ką paaiškinti. Lietuvoje paskutiniu metu vyksta ar tai sporto evoliucija, ar revoliucija. Tačiau valstybei čia nesiseka. Net neaiškus valstybės tikslas, sunku atspėti, ko siekiama: nori masiškumo, 100 medalių olimpinėse ar elitinių sportininkų? Kol jai nesiseka, mes negalime laukti. Mes turime važiuoti toliau arba sustoti. Sustoti aš nenoriu. Todėl drauge su vyru matome tik tokią išeitį: kuriame šį klubą. Federacija gauna finansus tik už pasiektus sportinius rezultatus, tačiau ką daryti, jei dabar nėra rezultatų? Kur dėtis? Todėl atsakomybę imam ant savo pečių.
Mes žinome, ko norime. Mums nereikia masiškumo. Mums reikia išskirtinai talentingų jaunų sportininkų. Mes žinome, kaip juos paruošti elitui, Europos ir pasaulio čempionatams. Apie olimpines žaidynes nekalbu, nes tam reikia dar daugiau pinigų, resursų, medicinos, mokslo ir technologijų, reikia, kad valstybei tai būtų įdomu.
– Ar tokios mintys, pasisakymai ir darbai nesupykdys dviračių federacijos, sporto funkcionierių, valdininkų?
– Esu įsitikinusi, kad tikrai yra žmonių, tarp jų ir sporto funkcionierių, kurie labai stengiasi, kad sporte būtų geriau, tačiau taip pat suprantu, kad visiems geras nebūsi. Viena aišku, šiai dienai tendencija į blogesnę pusę. Tegul žino, kad yra žmonių, kurie turi charakterį. Mano tikslas – kelti kartelę, o ne tik įvykdyti normatyvą. Mano tikslas išlaikyti talentingą jaunimą sudarant jiems sąlygas sportuoti, nes valstybė tuo nepasirūpina.
– Kiek jaunų sportininkų vienija „Simonos Krupeckaitės sporto akademija“?
– Šiai dienai apie dešimt pačių geriausių. Jei rasime pakankamą finansavimą, bendraminčių, o aš dėl to labai pasistengsiu, Lietuvai užauginsime elitinius dviratininkus, ir tikiu, kad mūsų gretos galės plėstis.
– Pusė Lietuvos nėra matę nei dviračių treko, nei lenktynių. Koks tai sportas, kuo išskirtiniai dviračiai, trasa?
– Tai dviračių lenktynės, dažniausiai vykstančios specialioje arenoje, po stogu. Turime daug skirtingų disciplinų, asmeninių ir komandinių, tempo ir sprinto rungčių.
Treko dviračiai neturi stabdžių ir perjungiamų pavarų. Stabdymas vyksta kūnu ir ilgai. Tai leidžia varžybose nedaryti staigių stabdymo manevrų, palaikyti greitį, taip išvengti kritimų ir traumų. Dviračių trekas turi viražą, t.y. tuos du posūkius trasos galuose. Kad važiuodamas jais nenuriedėtum, reikia važiuoti bent 30 km/h greičiu. Maksimalus greitis, kurį pasiekia profesionalai – 70 km/h ir daugiau.
– Kas nutinka jei važiuodamas maksimaliu greičiu pamiršti, kad čia stabdžių nėra, o tu bandai stabdyti?
– Dviračio eigos jėga tave meta į priekį, ore aplenki dviratį, tada čiuoži ir galiausiai į kažką atsitrenkęs sustoji (juokiasi).
– Dviračių trekas – pavojingas sportas?
– Mano sūnus treniruojasi motokrosą. Motokrosas, sako, pavojinga sporto šaka. Bet palaukit, motokrose važiuoji su pilna apsauga. O mes važiuojam praktiškai su maudymuku. Ir kai krenti, tai krenti su maudymuku. Nepaisant visokių nukrypimų, dviračių trekas yra labai saugi sporto šaka: nėra duobių, nėra šalikelių, nėra pravažiuojančių automobilių, o tai reiškia, kad niekas nepartrenks.
Griuvimų turėjau daug ir svarbiose varžybose, neišnykstančių randų turiu, tačiau daugiau nieko rimtesnio neįvyko.
– Plaukikus atpažįsta iš plačių pečių, boksininkus iš nosies, imtynininkus iš sužalotų ausų, iš ko atpažįsta treko dviratininkus?
– Aš galiu pasakyti kaip suprantu, kad žmonės atpažįsta mane. Pirmiausia pažiūri į akis, į veidą, po to – į kojas. Po žvilgsnio į kojas gali nebeprisistatinėti, visiems aišku, kad aš dviratininkė.
– Dviratininkai skuta kojas. Kodėl? Dėl aerodinaminių savybių? O gal dviratininkės tiesiog neina į pasimatymą su neskustakojais dviratininkais?
– Dviratininko kojos turi būti nuskustos dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dėl higienos, dėl griuvimo ir galimai greitesnio gijimo proceso. Skustos kojos dviratininkų tarpe, matyt, dar ir mados reikalas.
– Kiek kainuoja elitinio treko dviratininko elitinis dviratis?
– Tik rėmas ir vairas, be ratų, pedalų ir švaistiklių – apie 5 tūkstančius eurų. Naujausių technologijų, pagaminti pagal naujausius tyrimus, kainuoja ir po 150 tūkstančių.
– Trekas – tikrai ne visiems prieinamas dalykas. Ar įmanoma įmonės direktoriui, norinčiam nuvežti pasivažinėti visą kolektyvą, patekti į jį?
– Mano vienas iš tikslų yra kuo labiau atverti ir populiarinti šį sportą. Panevėžio trekas nėra užplombuotas, uždaras ir skirtas tik išrinktiesiems. Lengva suderinti nebus, nes mūsų arenoje sportuoja ne tik dviratininkai ar krepšininkai, bet susitarus iš anksto, suderinus laikus, tikrai tokia galimybė atsirastų.
– Simona, per karjerą iškovojai dvi dešimtis medalių pasaulio ir Europos čempionatuose, bet nei vieno – olimpinėse žaidynėse. Atsitiktinumas?
– Jau pirmose varžybose mane prakeikė vienas žmogus, palinkėjo kuo daugiau nesėkmių mano sporte ir nuo tada nesusitvarkiau su emocijomis. Tai buvo mano tuometinis treneris.
Turiu sportininkams ypatingai blogą ydą: prisikraunu sau į galvą daug ir visokiausių atsakomybių, todėl kiekvienas startas man buvo lyg gyvenimo pabaiga. „Aš turiu“, „aš privalau“, „o jei nepavyks, bus labai blogai“, su tokiomis mintimis startuodavau. Atsakomybės užspaudžia, užgniaužia, susiaurėja matymo laukas ir tada labai sunku valdyti save, nebesusitvarkai. Po kokių trečių olimpinių praradau pasitikėjimą savimi.
Labai smarkiai ruošiausi Londono olimpinėms žaidynėms ir labai smarkiai nusivyliau. Iškovotas rezultatas man netiko (5 vieta, – past.), ne to ten važiavau. Po to ėjau per skausmą, per nepasitenkinimą, per nenoriu. Lyg ir norisi dar dalyvauti, lyg negali pasiduoti, lyg ir nori įrodyti sau, kad gali geriau, bet nelabai savimi tiki, o galiausiai ir metai savo davė.
Sprinto rungtyse būnant vyresniam nei 30 metų yra labai sunku. Atsistatyti sunkiau, pasiruošimas reikalauja daugiau jėgų, su šeima norėjosi gyventi, prioritetai pradėjo kitaip dėliotis. Į priekį varydavo tik noras įrodyti sau, kad aš dar galiu.
– Taip išeina, kad šūkiui „Svarbu – ne laimėti, o dalyvauti“, nepritari?
– Nepritariu. Niekada jam nepritariau.
– Penkta vieta Londono olimpinėse yra tikrai neblogas rezultatas. Netenkino?
– Ne. Tai ne man. Man reikėjo medalio ir aš ten važiavau medalio. Atiduodi visas jėgas, padarai viską, ką gali, ir vis tiek nesigauna. Ir tada supyksti ant viso pasaulio.
– Ar yra buvę, kad karjeros metu galvojai apie pasitraukimą? Kad gana, atsikandau, daugiau nenoriu?
– Labiausiai sporto buvau atsikandusi tada, kai laimėjau pasaulio čempionatą, kai pasiekiau pasaulio rekordą. Kaip dabar atsimenu, stoviu ant pjedestalo, man kabina medalį, kala pulsas, o aš galvoju „Ką? Vardan šito man reikėjo tiek dirbti? Tiek vargau, tiek kankinausi ir dabar gaunu šitą visiškai nereikalingą dalyką?“. Po to dar kokią savaitę sėdėjau ant sofos ir neleidau niekam net prasižioti apie dviračius. Nenorėjau nei matyti, nei girdėti. Lūkesčiai, kuriuos buvau susikūrusi, visiškai neatitiko realybės.
– Tavo karjeros pikas buvo tais laikais, kai nebuvo soc. tinklų, galimybės juose reikštis, daryti įtaką, reklamuoti save ir užsidirbti. Neapmaudu?
– Aš iki šiol nemoku gyventi socialiniuose tinkluose. Kaip ir televizijoje, taip ir socialiniuose tinkluose man yra sunku. Aš skaitau knygą, jei noriu atsipalaiduoti, darau kažką rankomis, mezgu, siuvinėju, tvarkausi, darže kapstausi. Soc. tinklai – ne mano sritis. Bet influencere pabūti, jų duonos paragauti norėčiau. Man visada patinka išbandyti save kitur. Tik aš mėgstu išbandyti ir sakyti teisybę, o ne kalbėti kaip reikia ar kaip parašyta. Negalėčiau pasakyti, kad margarinas geriau už sviestą, todėl influencere būti, ko gero, negalėčiau (juokiasi).
– Dviračių sporte ryškus dopingo pėdsakas. Kokiomis taisyklėmis vadovavaisi, kad likai švari visos karjeros metu?
– Turėjau išklausyti mokymus ir išsilaikyti egzaminus: vieną – kaip priduoti mėginius dopingo kontrolei, kitą – ko nevartoti ir kaip atsakingai elgtis. Ne kartą esu skambinusi Lietuvos antidopingo agentūrai pasikonsultuoti dėl vaistų, naujovių, draudžiamų medžiagų sąrašo papildymo. Ir turėjau kelias taisykles: nepirkti nepatikrintų vaistų, papildų, žolelių iš močiučių, nesidalinti su niekuo vandens buteliuku. Paleidi iš rankų atidarytą, imk kitą.
Daugiau Simonos Krupeckaitės istorijų, minčių bei kaip dviračių trekas atrodo mėgėjų akimis, pamatykite žinomų žmonių krepšinio komandos „Kažkur Matyti“ laidoje „Šok į profo kedus“. 25-ame epizode naują sporto šaką išbandė ir su Simona kalbėjosi Gedas Saročka, Ignas Grinevičius, Mantas Krasnickas ir Žygimantas Stakėnas.
