„Krepšininkams nuolat kartodavau, kad jie žaidžia ne sau, o visiems Lietuvos žmonėms – dabar visi prie televizorių žiūri, laukia jūsų pergalių ir džiaugiasi kartu. Tai yra svarbiausia – suteikti žmogui pasigėrėjimą, džiaugsmą, pasididžiavimo savo tauta jausmą“, – yra sakęs legendinis krepšinio treneris Vladas GARASTAS (1932–2026), kuris apie krepšinį galėdavo kalbėti valandų valandas.
„Įspūdingiausia, kokį šviesų protą jis išlaikė būdamas tokių metų. Ir atmintis, ir sąmoningumas, ir visi tie pasakojimai iš viso gyvenimo – tiesiog neįtikėtina, – prisiminimais apie senelį su 15min.lt dalijosi Vlado anūkas futbolo treneris Rokas Garastas. – Pagrindinis dalykas, kurį prisiminsiu, – tai neįtikėtinai didelis jo žmogiškumas. Taip, ir treneris, ir legenda, bet man jis pirmiausia buvo senelis, kuris visiems ir visada būdavo geras. Ne tik man – visiems. Visada paklaus, kaip sekasi, ar nereikia kokios pagalbos, patarimo.
Visos tos euforijos, kai jis treniravo Kauno „Žalgirį“, rinktinę, aš tiesiogiai nepajutau, nes ir pats mažas buvau, ir jis man pirmiausia buvo senelis. Tik vėliau supratau, kas jis yra Lietuvai. Kur tik benueidavai, matydavai, kokią pagarbą jam atiduodavo žmonės. Jis tikrai dažnai dalydavosi savo patirtimi, įžvalgomis apie treniravimą. Tose detalėse galėjai įžvelgti jo sumanumą. Atrodė, lyg ir domiuosi naujais dalykais, naujomis tendencijomis, bet čia pat suprasdavau, kad jis darė taip dar prieš daugelį metų. Iš intuicijos, iš žinojimo, kad būtent taip reikia pasielgti.“