Treneriu tapęs Juozas Liesis: „Futbolas mano gyvenime atsirado per vaikus“

Futbolas – jūsų mėgstamiausia sporto šaka?

Kartais patikdavo žiūrėti varžybas, bet nieko nesuprasdavau. Nebent tai, kad kamuolys vartuose reiškia įvartį. Futbolu ėmiau domėtis tik tada, kai sūnus Rojus Juozas kiek daugiau nei prieš ketverius metus pradėjo lankyti treniruotes. Neilgai trukus įgijau Lietuvos futbolo federacijos (LFF) futbolo trenerio licenciją.

Su sūnumi treniruotes buvo pradėjusi lankyti ir dukra Meilė, bet po pusantro mėnesio pareiškė, kad nebeis. Tačiau pernai vasarį grįžo. Meilę veždavau į treniruotes, stebėdavau jas ir, aišku, aktyviai komentuodavau. Matyt, užknisau trenerį savo pastabomis bei patarimais, ir jis pasakė: „Jei dirbsi taip, kaip rėkauji, gal bus neblogai. Man kaip tik reikia pagalbininko – prisidėk.“ Dabar kalbu ir rėkauju kur kas mažiau (juokiasi). Meilė žaidžia moterų futbolo klube „Žalgiris“ pradedančiųjų grupėje. Šią grupę aš ir treniruoju. Taigi, futbolas mano gyvenime atsirado per vaikus.

Kaip nebūnant sportininku gaunama trenerio licencija?

Treneriu gali tapti absoliučiai kiekvienas, kuris domisi ta sporto šaka. O sportiškumas arba sportinė patirtis nebūtina, nors labai padeda. Kol kas turiu tik trenerio pagrindus. Norint gauti pradinę LFF licenciją, reikia kelis mėnesius mokytis nuotoliniu būdu. Tikiuosi, kad kitas trenerio pakopos studijas galėsiu pradėti rugsėjį. Noriu dar ne vienus metus mokytis, kad tapčiau tiek kvalifikuotas, kiek norėčiau būti.

Šiuo metu esu atsakingas už pradedančiųjų – 8–12 metų amžiaus – mergaičių komandos treniruočių rengimą ir jų vykdymą. Į treniruotę susirinkusios paauglės išklauso, ką šiandien darys, atlieka mano nurodomus pratimus. Kamuolio valdymo technika, fizinis pasirengimas, taktiniai žaidimo pagrindai – visa tai ugdyti, mokyti yra mano darbas.

Dukra pati nusprendė lankyti treniruotes ar jūs paskatinote?

Man atrodo, kad pagrindinis mergaičių ir berniukų futbolo skirtumas yra tas, jog mergaitėms labai svarbi kompanija. Meilė iš pradžių žaidė berniukų grupėje – kartu su Rojumi. Komandoje buvo dar viena mergaitė. Kai ši išėjo, ir dukra po kelių treniruočių pasakė nebenorinti lankyti. Tačiau po trejų metų pertraukos grįžo: galbūt todėl, kad jos draugė užsimanė lankyti futbolą.

Mergaičių ir berniukų elgesys aikštelėje labai skiriasi: mergaitės stengiasi būti grupėje, joms labai svarbus bendravimas. O berniukams svarbiausia būti geresniems už draugus.

Bet futbolas – nelabai mergaitiška sporto šaka...

Mano galva, čia tas retas atvejis, kai sportas vienija abi lytis, visas amžiaus ar politinių pažiūrų grupes. Futbolas jungia. Bendrystė, išgyvenama treniruotėse, yra labai svarbi. Esu tikras, kad futbolą žaidžiančios mergaitės auga stipresnės, empatiškesnės. Tai žmogiškosios savybės. Futbolas tinka visiems, kas nori bendrauti, varžytis, tobulėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Ar auklėtinės jūsų klauso?

Būna dienų, kai klauso, būna, kai net nelabai suvokia, ką pačios daro. Būna, kad joms skauda galvą ar pilvą. Kartais joms būna bloga. Aš, vyresnis žmogus, suprantu, kas ta paauglystė, todėl privalau jas palaikyti visomis dienomis. Kartais, kai tenka aiškinti dalykus, kurių vienu sakiniu nenusakysi, o jos negirdi ir neklauso, būna sunku. Tada privalau garsiai kalbėti. Kartais – taip garsiai, kaip tik galiu. Bet esu tikras, kad būdamas treneriu per tuos devynis mėnesius labai patobulėjau ir praturtėjau kaip žmogus. Aš keičiuosi gal net labiau negu jos.

Kokios moterų futbolo perspektyvos Lietuvoje?

Futbolas Lietuvoje turi puikų vardą. Tik gaila, kad kalbėdami apie šią sporto šaką žmonės pirmiausia galvoja apie rezultatus. Tiesa, rezultatai rodo, kad moterų futbolas tiesiog traiško vyrų futbolą ir yra nepaprastai perspektyvus. Pirmiausia tai yra Šiaulių klubo „Gintra“ nuopelnas. Tačiau Vilniuje dirbantys treneriai ne mažiau ambicingi. Tik laiko klausimas, kada Vilniaus merginos taps Lietuvos futbolo pažiba.

Norėtumėte, kad dukra taptų profesionalia futbolininke?

Objektyviai vertindamas galiu pasakyti: reikalingus duomenis ji tikrai turi, tad viskas priklauso nuo jos pačios. Matau, kad Meilė pasitiki savimi, neblogai valdo kamuolį. Jos labai gražus, toks minkštas pirmasis kamuolio lietimas – tai itin svarbu futbole. Bet man svarbiausia, kad ji darytų tai, kas pačią daro laimingą.

Kiek galiu, ir sūnui padedu augti kaip žaidėjui. Tačiau jie man pirmiausia yra vaikai, o aš jiems – tėvas, todėl neretai tenka trenerio pašaukimą tramdyti, valdyti. Kai tai pavyksta, jie manimi džiaugiasi.

Vienas dalykas – komentuoti futbolo varžybas kaip žiūrovui. Kas kita – būti kitoje barikadų pusėje. Ką atradote per šiuos trenerystės mėnesius?

Pats didžiausias atradimas – kad vaikų futbole rezultatas yra ne tik nesvarbus, bet dažnai net kenksmingas. Manau, tokie futbolo trenerio kursai būtų naudingi daugumai tėvų. Kad ir jie, ir vaikai suprastų, jog ne įvarčiai, ne kamuolys stipriausio komandos žaidėjo rankose ir ne jo tolimas smūgis yra tai, dėl ko verta lankyti futbolą. Ar tikras džiaugsmas rankas iškėlus klykti, kad mano komanda nugalėjo, o aš per visą turnyrą kamuolį paliečiau vos vieną kartą? Arba išvis į aikštelę buvau išbėgęs vos kartą?.. Manau, kad svarbiau kuo dažniau liesti kamuolį, kuo įvairesnėmis aplinkybėmis ir kuo emocingiau įsitraukti, patirti tikrą džiaugsmą. Svarbiausia – ne nugalėti, o žaisti.

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.