Treneriui Pauliui Ratkevičiui pavyzdį rodė mama Nijolė: „Tikiu, kad polinkis sportui perduodamas genais“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Neretai net buvę profesionalūs sportininkai, metams bėgant, apleidžia fizinę veiklą taip, kad ne tik praranda formą, bet ir radikaliai pakeičia požiūrį į sportą.

Paulius. Augant sportininkų šeimoje visiškai nusisukti nuo fizinės veiklos neįmanoma. Tikiu, kad polinkis sportui perduodamas genais. Tėtis buvo profesionalus futbolininkas, dar ir dabar su savo bendraamžiais išlekia į aikštę, o mama – gimnastikos atstovė, jau brandžiame amžiuje susidomėjo joga, taiči, ciguno sveikatingumo sistema. Mamos iniciatyva buvau nuvestas į futbolą, bet vidutiniškai ten man sekėsi.

Mamos iniciatyva buvau nuvestas į futbolą, bet vidutiniškai ten man sekėsi

Gal ir gerai, kad vienu metu patyriau rimtesnę traumą (rankos lūžis): ji pastūmėjo pasidomėti, kas vyksta sporto klubuose ir salėse. O ten jau sportavo ir mama, ir penkeriais vyresnis brolis Arnas. Šio išvaizda motyvavo imtis kūno rengybos. Už jos užsikabinau taip, kad jau 22 metus nepaleidžiu. Tam, kad šiandien esu sveikas ir tvirtas, įtaką darė namų aplinka ir tėvų gyvenimo būdas – pradedant dienos režimu ir baigiant maisto kultūra.

Nijolė. Šiandien į mane kreipiasi ne viena praeityje aukštus rezultatus pasiekusi sportininkė: skauda sąnarius, nebėra lankstumo, atsirado antsvorio. Nepasakyčiau, kad visi atsisveikinę su sportu žmonės ima netinkamai gyventi: pagrindinė problema – prarastas režimas ir netaisyklingai daroma mankšta. Pasitelkdama jogos, taiči, ciguno pratimus, mokau susikoncentruoti ir išsiugdyti intuiciją: jei brandaus amžiaus žmogus išmoksta eidamas griūti kaip katė ir susiriesti katės poza (kai energija išleidžiama per delnus, pėdas ar net per kelius) – tai jau nemenkas bendro darbo pasiekimas. Neprarasti lankstumo – viena svarbiausių jaunystės išsaugojimo paslapčių.

Iki devynerių metų tėvai norėjo matyti mane gimnastę, paskui šokau tautinius šokius, o nuo studijų metų užsiimu atletine gimnastika. Stebėdama vyresnėlio Arno fizinio vystymosi etapus, paauglystėje susimąsčiau, kad jis pernelyg lieknas ir reikėtų didesnių raumenų, tad nuvedžiau į plaukimo treniruotes, tačiau baseino vanduo kėlė alergiją, tada pasikviečiau į salę. Pastebėjau, kad abu mano sūnūs iš prigimties, patys būdami nedidelio svorio, turi tvirtus raumenis ir gali išstumti tiek, kiek stumia paprastai gerokai atletiškesni vaikinai. Dirbo taip, kad ir Arnas, o paskui ir Paulius tapo štangos spaudimo Lietuvos čempionais.  

Pauliau, dešimt metų buvote profesionalus kūno rengybos atletas. Tai – bene labiausiai (ir žiauriausiai) laikytis režimo reikalaujanti sporto rūšis.

Paulius. Kai esi didžiajame sporte, negali savęs tausoti. Labai dažnai traumos profesionalius sportininkus persekioja todėl, kad jie netinkama metodika ir netinkamais krūviais pasirenka pratimus ir pačią treniruočių sistemą. Ne tik sportininkai, bet ir visi, kad ir mėgėjiškai praktikavę kokią nors rūšį ir ją dėl įvairių priežasčių metę, patiria didelių kūno pokyčių.

Mėgėjiškas sportavimas yra nepalyginti sveikesnis už profesionalų

Nors po trisdešimties jau ketverius metus profesionaliai nebesportuoju, tačiau režimo ir fizinės veiklos neatsisakiau ir nė akimirkos nenutraukiau. Atvirkščiai – įsitikinau, kad mėgėjiškas sportavimas yra nepalyginti sveikesnis už profesionalų. Mano filosofija paprasta: jei esi asmeninis treneris, siūlomus klientui pratimus privalai pats idealiai atlikti ir parodyti. Ir fiziškai atrodyti taip, kad įvaizdis nekeltų nė mažiausios abejonės ir nenumalšintų pasitikėjimo.

Dirbdamas su individualių treniruočių lankytojais, niekada netaikau griežtų šablonų: šito nevalgyk, atsisakyk cukraus ir pieno, jokių miltinių produktų, laiku eik miegoti, pirk tuos ar kitus papildus, kokakola – nuodai. Jokiu būdu taip nedeklaruoju.

Stengiuosi įsigilinti į kiekvieno psichologiją, gyvenimo būdą, mitybos įpročius, gyvenimo vertybių skalę ir tik tada imu kai ką rekomenduoti. Nėra geresnių profesionalumo pamokų už tas, kurių gaunu bendraudamas su klientais. Aštuoni iš dešimties tarp jų kenčia dėl antsvorio. Tenka imtis didelių gudrybių, kad šią problemą padėčiau spręsti laikantis labai paprasto principo: mažiau valgyk ir daugiau judėk.

Nijolė. Su antsvoriu kovojantys žmonės dažnai būna klaidingai įsitikinę, kad tam reikia milžiniškų fizinių krūvių, tačiau kartais pakanka kasdien išeiti pasivaikščioti kelis kilometrus – ir jau efektas. Aš nesinaudoju jokiu transportu, kasdien turiu po tris treniruotes skirtingose Vilniaus vietose ir net nepastebiu, kad dienos maršrutas kartais siekia iki dešimties kilometrų. Pradėję sportuoti žmonės daro esminę klaidą: griebiasi visko, pasiekia norimą rezultatą, bet perdega, dingsta entuziazmas ir vėl ateina apsnūdimas. Po mažiau, bet kasdien ir visą gyvenimą – tokia yra geros fizinės formos aksioma.

Kas jums yra subalansuota mityba?

Nijolė. Saikas. Vienintelis kriterijus, kurio nereikia pamiršti. Maistu reikia lėtai mėgautis, o ne kimšti. Kąsnelis po kąsnelio iki pirmo sotumo pojūčio. Nėra patiekalų, kurių negalėčiau ar nenorėčiau valgyti. Svarbiausia – jie turi būti skanūs ir estetiškai patiekti. Savaitgaliais su malonumu kepu bulvių plokštainį ir pyragą. Kadangi mano vyras valgo labai nedaug, abu patiekalai iš esmės lieka man vienai. Nežinau, ką reiškia skonį aukoti dėl norimo fizinės formos rezultato.

Nesyk esu girdėjusi: „pradedu laikytis dietos“, „sėdu ant dietos“. O kas yra dieta? Tai – prievarta, frustracija. Drastiškas būdas, kuris veda į savidestrukciją. Bet jei kiekvieną kąsnelį pjausime lėtai, mėgaudamiesi ir su dėkingumu galvosime kaip apie Dievo ar gamtos dovaną, tada tikrai pajusime saiko ribas. Kadangi po paskutinės treniruotės grįžtu vėlai vakare, apie pusę dešimtos, kad neprarasčiau svorio, dažniausiai suvalgau avokadą su riekele duonos. 

Paulius. Dešimt metų, kai aktyviai dalyvavau kūno rengybos varžybose, man nuolat teko gardų kąsnelį aukoti dėl fizinės formos. Todėl kas yra skanu ir neskanu, jaučiu turbūt geriau už bet kurį kitą žmogų. Pasirengimas varžyboms – tie trys mėnesiai, kasdien valgant vandenyje be odos virtą vištą su luptais agurkais, – stipriai veikė ne tik kūną, bet ir psichiką: jaučiausi labai irzlus, kaprizingas, kritiškas ir beprotiškai alkanas. Po varžybų – būdavo periodų – atsipalaiduodavau su svaigiaisiais gėrimais, rūkydavau: sportininko tusovščiko kelias. Tai – jau praeitis.

Po varžybų – būdavo periodų – atsipalaiduodavau su svaigiaisiais gėrimais, rūkydavau

Tačiau ta gastronominė kančia šiandien atsipirko – nežinau, jei ne ji, ar šiandien būčiau socialiniuose tinkluose žinomas dėl pustrečio tūkstančio sudarytų individualių mitybos planų. Šiandien mano kredo: kiekvienam klientui sudaryti tokį mitybos planą, kad kiekvienas kąsnelis jam būtų pats skaniausias pasaulyje. Greitai pagaminama, skanu ir sveika – šis derinys yra pati didžiausia mįslė ir didžiausias iššūkis rasti kodą tai mįslei įminti. Ir tai kasdien darau instagrame. Daugiausia peržiūrų būna sekmadienį, kai leidžiu sau valgyti viską, ko tik širdis geidžia: šokolado gausa! Kol dar galiu juo mėgautis, tebus tai kaip psichologinė iškrova.

Nijole, jūsų kartos žmonės, svarstydami, ar verta pradėti rimčiau sportuoti, ima ir ištaria: „Tai – jau nebe mano amžiui...“

Nijolė. Tai pats juokingiausias dalykas, kurį girdžiu nuolat ir kuris vis dar mane stebina. Labiausiai senėjimą išduoda mūsų oda – be kosmetologų ar plastinės chirurgijos specialistų sunku atrodyti jauniems. Tiesa, lėčiau atsinaujina ir kitų organų ląstelės, tačiau niekas kitas – tik sportas – veiksmingiau tų senėjimo procesų nestabdo ir neleidžia kūnui sustingti. Špagatą lengvai padarydavau, kai man buvo devyneri, vėliau mažiau dėmesio skyriau raumenų tempimo pratimams, nes labiau orientavausi į štangas ir kitus svarmenis, todėl lankstumą šiek tiek apleidau, bet šiandien ir vėl padarau špagatą. Tai nenutiko per vieną dieną.

Paulius. Nieko nuostabaus, kad nesportuojantys mano kartos žmonės nesugeba taip atlikti pratimų, kuriuos nesunkiai atlieka mama. Viena, ko mes netenkame bėgant metams, tai – greičio, nes raumenys praranda „staigumą“. Todėl mano bendraamžiai ar keleriais metais vyresni krepšininkai paprastai jau mąsto apie sportinės karjeros pabaigą. O raumens jėga, sąnarių lankstumas taip greit nedingsta (tarkime, galiūnas Žydrūnas Savickas sportinį piką pasiekė sulaukęs 40-ies), ypač jei jis puoselėjamas treniruotėmis, subalansuota mityba, jei organizmas gauna pakankamai skysčių, jei kuo daugiau laiko praleidžiame gryname ore. Negana to, kūno lankstumą galime tobulinti iki pat savo mirties senyvame amžiuje.

Esmė – kad pastangos nebūtų nukreiptos į kažkokį nepasiekiamą rezultatą, juk svarbiausia – proceso malonumas. Jei sportuojama neprievartaujant savęs, su džiaugsmu ir meile, tada lankstumą galima gerinti ir po šešiasdešimties, ir po aštuoniasdešimties. Sportas daugelį negatyvių emocijų paverčia pozityviomis. Mama pasakojo apie vieną savo klientę, vyresnio amžiaus moterį, kuri prisivertė ateiti sportuoti, bet atėjo pikta ir nelaiminga.

Jei sportuojama neprievartaujant savęs, su džiaugsmu ir meile, tada lankstumą galima gerinti ir po šešiasdešimties

Mama klausia, ar kas nutiko, ši sako, nieko, tik kur čia būsi laimingas, kai ruduo, dargana. Kai po pusmečio trukusių treniruočių tos pačios moters pasiteiravo, kaip oras veikia nuotaiką, ji, akivaizdu, nesuprato klausimo: „Koks oras, kodėl oras?“ – perklausė sutrikusi. O ir pati mama anksčiau mėgo vėsiuoju Lietuvos metų laiku atostogauti šiltuose kraštuose; dabar, žiūriu, niekur nebevažiuoja, nes energijos įsikrauna treniruotėse.