Kai užvaldo mėgstama veikla, kartais pasijunti tarsi nešamas nematomo srauto, dingsta nerimas, pakyla nuotaika, aplanko laimės pojūtis. Toks panirimas neatsiejamas nuo kūrybiškumo. Šis, pasirodo, gerina proto ir kūno būklę.
Pokyčiai vyksta praktikuojantis
Kartais atrodo, kad kūrybiškumas – kažkas tokio, su kuo žmonės gimsta. Dažnas mano, kad, pavyzdžiui, niekada nenutapys paveikslo ar nesukurs eilėraščio, nes tokie talentai jam neduoti. Stop! Nenurašykime savęs kaip kūrėjų, nes kūrybiškumas, tvirtina psichikos tyrinėtojai, – ne visai tai, kas apibrėžia įgimtus polinkius piešti, rašyti, meniškai megzti ir pan.
Pirma, jį galima išsiugdyti, antra, jis pritaikomas bet kurioje gyvenimo srityje. Harvardo medicinos mokyklos psichiatras prof. Robertas Stickgoldas teigia, kad kūrybiškumas – ne kas kita kaip „gebėjimas surinkti atskiras egzistuojančios informacijos dalis ir sukomponuoti naujais būdais – tam, kad ji būtų suprantamesnė ir paskatintų naują elgesį bei atsaką“.
Galima pasakyti ir lakoniškiau, à la Steve’as Jobsas: „Kūrybiškumas tėra dalykų sujungimas.“ Taip, vieniems tai padaryti lengviau nei kitiems (vis dėlto visai nepaisyti prigimties nederėtų), tačiau šioje srityje taip pat, kaip ir kitose, pokyčiai vyksta praktikuojantis. Sąmoningai ir reguliariai tai darantis žmogus savo smegenyse tarsi nutiesia naujus laidus, leidžiančius generuoti originalias idėjas.