Manieristas Giuseppe ARCIMBOLDO (1526–1593) nėra minimas tarp geriausių pasaulio menininkų, tačiau jam netrūksta dėmesio: keisti, siurrealizmą įkvėpę jo paveikslai ligi šiol interpretuojami knygose, dailėje, kine, kompiuteriniuose žaidimuose.
INKVIZICIJA. Arcimboldo kūryba – unikali tais laikais, kai jis gyveno, bet nėra anomalija. Tai drobės, kurios kadaise buvo vadinamos paveikslais su paslaptimi, arba – iliuzoriniais paveikslais, kai kūrinys patiria metamorfozę: iš toli atrodo kaip portretas, o artėjant prie jo prasideda velniava, nes žiūrovas mato ne tai, kam buvo nusiteikęs.
Velniavą paminėjome neatsitiktinai. Daugelis amžininkų Arcimboldo paveikslus laikė šėtono apraiška, vaisius ir daržoves – satanizmo simboliais, o jo pamėgtas rožes – pragaro ženklu. Stebėtis nėra kuo: dailininko laikais siautėjo inkvizicija, ji ieškojo eretikų, ir ne vienas keistuolis nukeliaudavo į laužą.