Trijų alopecija sergančių moterų istorijos: gyvenimas be plaukų ir džiuginantys atradimai

Jų kelias į harmoniją ir susitaikymą su tuo, kokios yra, taip pat buvo labai įvairus, tačiau šiandien jos drąsiai gali pasakyti, kad yra laimingos, drąsios ir švytinčios. Sulaukusios Ji24.lt pasiūlymo papasakoti savo istoriją ir pakeisti įvaizdį, jos mielai sutiko ir leidosi į aviantiūrą, dalydamosi savo patirtimi bei iš pradžių nedrąsiomis šypsenomis.

Dar šio projekto pradžioje ir kurdama idėją su bendramintėmis sulaukiau ne vieno klausimų: „O kas ta alopecija? Kaip gražiai skamba šitas žodis“, „O tikrai yra tokia liga“, „Ar tai nėra vėžys“? Akivaizdu, jog daugeliui – tai dar nežinomas, negirdėtas ir nesuprantamas dalykas. Tik ne mano pašnekovėms, kurios su tuo gyvena jau daugelį metų. 

Ir nors viena dalyvių sakė „mums pasikeisti bus labai smagu, tačiau nejau manai, kad kam nors kitam bus įdomios trys plikos moterys?“, man nesinori tikėti, kad gyvename tokiame iškreiptame pasaulyje, kur viskas matuojama tais iškreiptais pseudogrožio standartais. 

Šios trys istorijos man, ir tikiuosi tiems, kas skaito, yra būtent tai, ką aš vadinu nuoširdžia realybe – be jokio žudančio patoso apie sumeluotą pozityvumą. 

Jana, mokytoja (30 m.): „Suprantu, kad yra ir žymiai rimtesnių problemų“

„Plaukų netekau būdama 12–13 metų. Labai pasisekė su draugais, bendraklasiais, mokytojais, mokykla – neteko patirti, ką reiškia patyčios, kaip tik jaučiau palaikymą.

Žinoma, paauglystėje  išvaizda yra labai opus klausimas. Iš pradžių buvo daug pamąstymų, klausimų sau – kodėl aš, kodėl man, tačiau gan greitai apsipratau su savo naujuoju atvaizdu veidrodyje. Tiesiog supratau, kad ši liga yra dalis manęs ir reikia su tuo gyventi, priimti, pamilti save tokią – kitokią. Pradžioje bandžiau prisiderinti skareles, paskui pradėjau rinktis perukus, vėliau atradau ir permanentinį makiažą.

Sunkiau su mano situacija buvo susitaikyti tėvams – kreipėmės į Lietuvos ir užsienio specialistus, į tradicinę ir  netradicinę mediciną, tačiau rezultatų nebuvo. Kaip ir minėjau, tiesiog priėmiau save tokią, kokia esu. Džiugina tai, kad dabar turiu savo blakstienas – sveikiems žmonėms tai įprastas dalykas, o mums tai – tikras įvykis.

Džiugina tai, kad dabar turiu savo blakstienas – sveikiems žmonėms tai įprastas dalykas, o mums tai – tikras įvykis.

Man susirgus artimųjų ir draugų požiūris nepasikeitė – jie mane pažįsta tokią, kokia esu. Vienas iš maloniausių dalykų, kurį prisimenu, kai tuometinė mano antroji pusė skatino vaikščioti be jokių galvos apdangalų, sakydamas, kad tokia jam esu gražiausia. Tai išties įkvepia! Nieko neslepiu – jei kas paklausia, tai atsakau, kaip yra, bet pati specialiai neviešinu, kad sergu alopecija. O iš nepažįstamų sulaukiu pačių įvairiausių reakcijų.

Pavyzdžiui, neseniai lankydamasi masaže, kad nebūtų nesusipratimų, įspėjau masažistę, kad nešioju peruką, ir ji labai nustebo, jog tai ne mano pačios plaukai. Buvo atvejis, kai tiesiog gatvėje priėjo moteris ir paklausė, kokiais dažais dažiau plaukus, nes jai labai patiko spalva. Šiaip ar taip, daug kas net nežino, kas ta alopecija, tačiau manęs jau nebetrikdo klausimai apie šią ligą. 

Komplimentų mano gyvenime pakanka – žmonės pagiria mano išvaizdą, bendravimo įgūdžius, organizacinius sugebėjimus, atsparumą stresinėms situacijoms, Turiu mėgstamiausią posakį – kas mūsų nenužudo, tas sustiprina. Jaučiuosi tikrai užsigrūdinusi ir suprantu, kad yra ir žymiai rimtesnių problemų.“

Vaida, siuvėja (34 m.): „Liga suteikė postūmio keisti profesiją“

„Plaukų netekau prieš šešerius metus. Tuo metu kaip tik neseniai buvau susilaukusi vaikelio ir, kadangi nesidažydavau akių, net nepastebėjau, kad vis iškrisdavo kelios blakstienos. Vėliau jau ir plaukai, antakiai taip pat išretėjo. Kai užsirašiau pas gydytoją vizitui po mėnesio, jau neturėjau nieko – buvau visai be plaukų. Ji man pasakė – dabar taip gyvensi. Man buvo sunku tuo patikėti, negalėjau su tuo susitaikyti, ištiko šokas! Kaipgi nėra jokių vaistų? Atrodė, kad nebėra rytojaus. Krimtausi ilgai, tačiau padėjo sugrįžimas prie tikėjimo, Dievo, filosofijos.

Tuo pačiu metu metu kaip tik susikūrė Nacionalinės alopecijos asociacija, ir aš gavau kone antrą šeimą, kuri palaikė ir suprato. Tikrai sulaukiau labai daug palaikymo ir iš savo šeimos, vyro bei vaikų. Tačiau nemeluosiu, ėjimas į tai, kokia esu, nebuvo lengvas, reikėjo laiko. Gal tik prieš metus pasijautau tikrai priėmusi save, suvokusi situaciją taip, kaip yra.

Manau, šiuo metu esu susitaikiusi – tačiau bent penkerius metus aš vengiau viešumos.

Ligos pradžioje, manau, daugelį ištinka šokas, todėl tik po kurio laiko įeini į situaciją, supranti, kas nutiko. Žinoma, visiems tai būna skirtinga patirtis. Labiau gal net išgyveno ir iki šiol išgyvena tėvai.

Iš kitos pusės atrodo, kad tikrai seniai jau ta liga su manimi gyvena. Kartais net gaila savo vyro, ką jam teko iškęsti (juokiasi).

Liga mano gyvenimą labai išgrynino, nebeliko to netikrumo, tuštybės, veidmainystės, jis tapo tikresnis. Taip, iš pradžių jaučiau didelį pyktį, pereitos visos netekties stadijos. Manau, šiuo metu esu susitaikiusi – tačiau bent penkerius metus aš vengiau viešumos. O šiandien galiu tik padėkoti, kad atradau ir pažinau žmones, kurie man labai padėjo sunkiausiu gyvenimo momentu. Aišku, kiekvienas ligą išgyvena savaip, bet palaikymas duoda labai daug.

Nešioju perukus, bet surasti tinkamą labai sunku – iškart juos pastebiu, jeigu nešioja kitas žmogus. Beje, galiu pasakyti, kad tai prabangos prekė, ypač toms, kurios juos nešioja tik norėdamos pakeisti įvaizdį. Psichologai nustatė, kad perukas gali padėti greičiau pamiršti ligą, greičiau pasitikėti savo jėgomis, jeigu likimas lėmė, kad netekome plaukų. Bet tai brangus malonumas. 

Dar vienas svarbus dalykas tas, kad šios ligos eigoje, ypač pradžioje, manau, reikalinga psichologo konsultacija, kurios niekas neskiria. Manyčiau, kad psichologai galėtų padėti pasijusti geriau, susidėlioti mintis, kurių būna pačių įvairiausių. Tačiau lieki vienas tokioje naujoje situacijoje su liga ir nežinai, kaip reikėtų gyventi toliau. 

Vyras man negaili komplimentų – niekada jų negailėjo. Vienas labiausiai įstrigusių komplimentų buvo pasakytas moters – kai įsišnekėjusi su manimi ji tarė, jog esu labai graži, tik reikėtų plaukus paauginti ir padažyti. Tada buvo ir labai malonu, ir šiek tiek graudu, juk jau buvau su peruku...

Iki ligos dirbusi administratore, su ligos diagnoze savęs jau tokiose pareigose nebeįsivaizdavau, bet liga buvo didelis postūmis keisti profesiją į svajonių ir pradėti siūti, kurti grožį, ir gražinti kitus. Gal čia ir buvo mano vaistai ligai gydyti?“

Kristina, vadybininkė (37 m.): „Be plaukų gyvenu daugiau kaip 30 metų“

„Netekau plaukų, kai buvau vaikas – 6 metų. Tada per daug nieko ir nesupratau, karsčiausi po medžius, žaidžiau, ir viskas atrodė labai paprasta. Tačiau vėliau perėjau per įvairias fazes – buvo patyčių, gydytojų trūkčiojimų pečiais, perukų ir gailesčio sau. Šiandien geriausiai jaučiuosi su skara, man nepatinka nešioti perukų, nes paprasčiausiai nepatogu. Šiandien, būdama 37 ir jau daugiau kaip 30 metų gyvendama be plaukų, jaučiuosi laiminga tokia, kokia esu.

Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad neturiu plaukų, o nepažįstami gal ir bijo klausti, tačiau užduotas klausimas manęs neišmuša iš vėžių. Kai gyveni su alopecija nuo šešerių metų, tai tampa tavo gyvenimo būdu. Tu vienu etapu tuo nesirūpini, vėliau pradedi nerimauti, tačiau juk nieko pakeisti negali.

Mano mama išgyveno, vežiojo pas įvairius gydytojus, o man jie buvo tarsi rakštis. Nieko nesupratau, be to, niekada negirdėjau nieko įkvepiančio ar normalaus. Tik pažadai – gal pasikeis situacija, kai ateis brendimo laikotarpis, ir pan. 

Atvirai pasakius, jau būdama suaugusi, niekada nėjau pas gydytojus dėl plaukų. Nusprendžiau neeikvoti laiko, kadangi daug paprasčiau priimti, pripažinti ir susitaikyti.

Išbandžiau pačius įvairiausius perukus – buvo toks laikotarpis, kai juos nešiojau. Pirmą peruką nupirko mama, tačiau tu pabandyk uždėti vaikui peruką ir pasakyk, kad jis turi su juo gražiai elgtis? Tai buvo sudėtinga. Juodas netiko prie veido, kadangi esu balto veido, vėliau nešiojau „crazy“ šukuosenas, išbandžiau šviesų, raudoną. Visokius.

Visgi, atėjo supratimas, kad geriausiai jaučiuosi ir atrodau su skara. Ypač, dėl darbo – man reikia daug važinėti, dirbti laukuose, jaustis patogiai, o perukas tik trukdo. Žinoma, buvo visokių baimių, tačiau niekada savęs nevaržiau – einu į baseinus, pirtis, sporto klubą. Nusprendžiau, kad užuot pirkusi peruką geriau jau pasidarysiu permanentinį makiažą (juokiasi).

Iš tikrųjų ilgą laiką aš vaikščiojau tarsi „be veido“, todėl atradusi tinkamą mikropigmentacijos meistrę labai džiaugiuosi. Kai pasižiūriu senesnes nuotraukas, net nesuprantu, kodėl aš anksčiau nepasiryžau šiai grožio procedūrai – neturėjau nei antakių, nei blakstienų. Iš pradžių baiminausi, kad jis gali nepavykti ir bijosiu į gatvę išeiti, tačiau dabar be to neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Komplimentais nesiskundžiu – moku ir pati savimi pasidžiaugti, sau atrodau graži, turiu nuostabius draugus, kurie visada pagiria – kolegos elgiasi lygiai taip pat. Nepastebėjau niekada, kad mane kas nors kaip išskirtų. Visi labai palaikantys – nejaučiu gailesčio, tik priėmimą tokia, kokia esu.

Nusprendžiau, kad užuot pirkusi peruką geriau jau pasidarysiu permanentinį makiažą (juokiasi).

Dažnas net nesusimąsto, kad plaukai – tai ne tik grožis ir stilius, bet ir apsauga – nuo dulkių, vėjo, saulės ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, aš neturiu antakių ir blakstienų, dėl to turiu labai daug raukšlių, kadangi vis markstausi nuo saulės spindulių…

Alopecijos nei slepiu, nei demonstruoju – tai tiesiog mano gyvenimo dalis. Man plika galva yra tikrai graži, ypač, kai pasižiūri kokių įmanoma stilių sukurti. Tiesa, suprantu, kad ji kitus gali trikdyti. Tačiau šalta (juokiasi). Aš net miegu su medvilnine kepure.

Man visoje šioje situacijoje labiausiai patinka vaikai. Nors kai buvau maža, tai visokių replikų sulaukdavau, įžeidinėdavo. Tačiau jau esu tokio amžiaus, kai viskas kitaip atrodo: „Kristina, tu neturi plaukų? – Ne, neturiu. – O kodėl neturi? Tau jie užaugs“. Vaikai tikrai labai mieli – jiems tas pats, su plaukais tu, ar be plaukų.

Visiems galėčiau sakyti, kad nereikia bijoti alopecijos, nereikia bijoti šitos ligos, tačiau kiekvienas šią ligą išgyvena skirtingai ir savaip, vieno modelio nėra. Aš slėptis tikrai nesiruošiu ir nenoriu. O juokingiausia būna tada, kai nuėjusi į kosmetikos parduotuvę visada gaunu šampūno ir kondicionieriaus mėginukų (juokiasi).“

„Susiduriame ir su tam tikrais iššūkiais, kadangi, kaip ir visos moterys, norime gražiai atrodyti“

Vaida, Jana ir Kristina – ne tik apie savo išgyvenimus, bet ir kasdienybę: „Labai daug naudos mums davė jau šešerius metus gyvuojanti Nacionalinė alopecijos asociacija, kuri vienija panašaus likimo moteris ir vyrus. Organizuojami susitikimai ir vasaros stovyklos išties išlaisvina, ypač, kai juose galima dalyvauti su savo šeima ar artimaisiais. Ten galime vaikščioti ir gerai jaustis be jokių galvos apdangalų. O dabar dar ir šis projektas – tikimės, kad jis įkvėps ir kitus žmones, sergančius alopecija.

Susiduriame ir su tam tikrais iššūkiais, kadangi, kaip ir visos moterys, norime gražiai atrodyti. Mūsų atveju tai kainuoja išties nepigiai – sintetinių perukų kaina yra nuo 180 eurų, o jo užtenka vos pusmečiui; natūralių plaukų perukas kainuoja nuo 440 eurų, tačiau jų pasirinkimas Lietuvoje tragiškai mažas. Tenka siųstis iš užsienio. O dar permanentinis makiažas, kurio kaina prasideda nuo 50 eurų...

Liūdniausia tai, kad kitose šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse, perukai ir net permanentinis makiažas yra kompensuojamas, o štai Lietuvoje tai laikoma kosmetinėmis priemonėmis, vadinasi, nebūtina...“

Moterų stilius

Pasikeitimų metu merginos labiausiai norėjo išmėginti įvairias skaras – kaip jas užsirišti, kokias spalvas rinktis; taip pat išmėginti ryškesnį makiažą, juk dažytis be blakstienų nėra taip paprasta. Taip pat troško, kad stiliaus atradimus galėtų pritaikyti ne tik fotosesijoje, bet ir kasdieniame gyvenime. 

Galutinis rezultatas joms suteikė ne tik pasitikėjimo savimi – gavome ne vieną žinutę, kad merginos sulaukė daugybės komplimentų iš artimųjų, šeimos narių ir draugų, o svarbiausia, nesiliovė šypsotis žvelgdamos į save visą vakarą. 

Kristina: Labiausiai patinka sportinis, kasdienis stilius, mėgstu įvairius aksesuarus. Puoštis taip pat patinka – renkuosi tai, kas man gražu, pavyzdžiui, elegantišką aprangą, ryškias spalvas. Kaip vertinu naują įvaizdį? Žinoma, kad patinka!

Jana: Kasdienai renkuosi romantiško stiliaus drabužius, tačiau prie širdies ir griežtesnis stilius. Mėgstu atrodyti įvairiai – vieną dieną su suknele, kitą su džinsais. Patinka rožinė, mėlyna, pilka spalvos. Labai mėgstu auskarus – jaučiuosi lyg nuoga, jei pamirštu juos įsisegti. Apie naują įvaizdį galiu pasakyti – tiesiog super!

Vaida: labiausiai patinka mėlyna, rusva, violetinė spalvos. O kasdienis stilius – romantiškas, įvairios suknelės, sijonai. Tiesa, dabar sunkiau puoštis, kai neturiu plaukų. Po šio pokyčio galiu pasakyti, kad nudžiuginote visą šeimą – vaikai taip ir siekė paliesti blakstienas (šypsosi). 

Makiažas – Ernesta Stackevičienė, Esta Makeup;

Stilius: Indrė Mikelaitytė, Kauno kolegijos įvaizdžio dizaino studentė.