Beveik tris dešimtmečius žaislus siuvanti Vida Tamošiūnienė džiaugiasi įkvepiančia ir niekada nepabostančia veikla – moters rankose gimsta teatrališkos lėlės, žinomų ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams animacinių filmų ir knygų herojai. „Labai mėgstu kurti žaislus personažus. Šiuo metu esu susižavėjusi senomis iliustracijomis“, – šypsosi pašnekovė.
Kaip ir kodėl pradėjote siūti žaislus?
Siūti pradėjau sulaukusi trisdešimties. Buvau brandi moteris, abi dukros šiek tiek paaugusios, o aš jaučiau, kad vis nerandu savo vietos. Dar prisidėjo tuomet užklupusi sunki liga, po jos paskirtas invalidumas, kuris privertė susimąstyti apie tai, kuo iš tiesų norėčiau ir, svarbiausia, pagal fizines galimybes galėčiau užsiimti. Nuo vaikystės buvau svajotoja, todėl vidinis jausmas vedė mane prie to, kas anksčiau atrodė nepasiekiama. Tuo metu dailininkė Onutė Kujelienė pradėjo populiarinti skiautinių techniką.
Tai buvo mano pirmieji kursai, kurie davė pradžią lovatiesių, pagalvėlių, o vėliau ir skiautinių žaislų siuvimui. Tuo pačiu metu įsimylėjau ir lietuvišką liną, iš kurio siuvau vaikiškas sukneles ir po truputį, labai nedrąsiai pradėjau gaminti žaislus. Netrukus atsirado pirkėjų, ir mano pasitikėjimas sustiprėjo. Nuo pirmųjų darbelių domėjausi reikalavimais ir specifika, saugumo ypatumais, todėl drąsiai galiu sakyti, kad ir po 26-erių metų jaučiu didžiulę atsakomybę atiduodama gaminį, nesvarbu, kad jis įsigyjamas rankdarbių parduotuvėse ir kartais netenka matyti žmogaus, į kurio rankas nukeliauja.
Linas labai kaprizingas audinys, ypač gaminant iš jo žaislus. Tad šalia kūrybos ir gamybos visus tuos 26-erius metus kartu mokiausi tapybos, vėlimo, batikos. Gerokai vėliau, kai atsirado tarptautinė žaislų kūrimo mokykla, tarptautiniai kursai, keitėsi, tobulėjo ir mano kuriami žaislai.
Turite auksines rankas. Iš kur paveldėjote šį talentą? Gal jis keliauja genais iš kartos į kartą?
Manau, mes, lietuvės moterys, visos turime rankdarbystės genų. Mano mama buvo gera audėja, gražiai siuvinėjo. Kaip didžiausią brangenybę saugau man paliktą peltakiuotą staltiesę, kuriai daugiau kaip 80 metų (šypsosi).
Ką labiausiai patinka gaminti? Ar turite savo mylimiausią personažą?
Mano kūrybos ir gamybos kryptis yra žaidybinės lėlės ir gyvūnėliai. Labai mėgstu kurti žaislus personažus. Tai gali būti tiek filmų, tiek knygų herojai. Šiuo metu esu susižavėjusi senomis iliustracijomis. Pagal Libico Marajos 1955 metų iliustraciją gimė katinas ir lapė, Susan Wheeler – žavūs kiškiai. Šių metų planuose laukia Beatrix Potter, Marjolein Bastin iliustracijos. Taip pat tęsiu daržo istorijų tematiką, kuri prasidėjo nuo „Čipolino nuotykių“, tačiau jau seniai išsiplėtė už jų ribų.
Tikriausiai galima sakyti, kad rankdarbių kūrimas jums yra ne tik darbas, bet ir pomėgis?
Sakyčiau, pomėgis, virtęs beveik darbu. Tai nėra ištisus metus trunkantis procesas. Žiemos mėnesiai būna skirti apmąstymams, paieškoms, literatūros skaitymui, pasiruošimo darbui laikotarpis. Atsirenku įdomias iliustracijas, ieškau audinių, įvairiausių aksesuarų, detalių.
Ar sulaukiate vienetinių užsakymų? Ką teko gaminti? O gal esate prikėlusi kokį žaislą antram gyvenimui?
Vienetinių užsakymų sulaukiu ir labai dėl to džiaugiuosi. Tokie gaminiai leidžia atsiskleisti kūrybai. Nors tenka įdėti daugiau jėgų ir ilgiau užtrunku, tokius siūti man labai patinka. Linas yra vienas pretenzingiausių audinių, todėl visko pasitaiko: dažnai šiukšlių dėžė būna pilna galvų, rankų, kojų (juokiasi). Bet nėra nieko neįmanomo.
Antram gyvenimui teko prikelti lėlę, tiesa, ją gaminau ne aš. Šeima per vestuves gavo nuostabią tekstilinę lėlę. Sidabrinių vestuvių proga ją norėjo vėl pasisodinti šalia, bet augantys vaikai ir anūkai ją gerokai pataršė. Pavyko ją atgaivinti: lėlė atgavo plaukus, rankas, kojas. Nuoširdžiai džiaugiausi, kad šeima taip gražiai įvertino tokią dovaną.
Kur galima rasti jūsų rankdarbių? Ar prekiaujate tik Lietuvoje?
Savo gaminius parduodu įvairiai. Mugėse nedalyvauju, nes tai reikalauja fizinės ištvermės, todėl bendradarbiauju su suvenyrų parduotuvėmis Druskininkuose „Gift Box“, „Spinta“, Kaune „Gintarinis suvenyras“, „Skiaučių menė“. Savo elektroninės parduotuvės neturiu, nes tai ilgai kuriami žaislai, o ne masinė gamyba, todėl jie neužsiguli ilgam. Dalis pirkėjų randa mane feisbuke, taip pat instagrame.
Jūsų žaislai labai išraiškingi, charakteringi. Akivaizdu, kad apgalvota kiekviena detalė. Sakykite, per kiek laiko gimsta tokie grožiai?
Sudėtingi personažai kartais ilgai sėdi lentynoje, kol būna iki galo įgyvendinti. Niekada neparduodu žaislo, kol nebūnu juo visiškai patenkinta. Ypač gera matyti, kaip juos įvertina vaikai. Mažieji – geriausi kritikai. Nors mėgsta žiūrėti įvairiausio žanro animacinius filmukus, žaislai turi būti aiškūs: pavyzdžiui, katinas turi turėti akis, nosį, ūsus, antraip vaikas paaiškins, kad čia ne rainis, o pabaisa.
Kur ieškote medžiagų, aksesuarų? Tikriausiai perkate specializuotose parduotuvėse, nemažai siunčiatės iš užsienio?
Mane gelbsti tai, kad aš siuvu iš lino, o pats geriausias ir kokybiškiausias – lietuviškas. Visas kitas medžiagas ir priedus perku internetinėse parduotuvėse. O aksesuarus – batelius, rankinukus, papuošalus – gaminu savo rankomis. Daugiau problemų kilo pradėjus kurti meškiuko Tedžio stiliaus žaislus: Lietuvoje nieko nerandu, tad viską tenka siųstis iš Latvijos.
Esate kviečiama vesti kultūrines dirbtuves. Ar patinka ši veikla? Kaip sekasi?
Prieš porą metų grupė moterų pakvietė parodyti ir padėti pasisiūti po lėlę. Iš pradžių abejojau, ar sugebėsiu perduoti žinias. Tačiau moterys buvo gabios mokinės – ir lėlės gimė!
Tada supratau, kad dalintis metų metais kaupta patirtimi ir žiniomis yra be galo malonu. Vesdama pamoką atiduodu viską, ką žinau, juk internete randi tik paviršutinius dalykus. Toks bendravimas skatina ir pačią augti, eiti į priekį.
Laputaitės, pelėdos, šarkos, meškiukai, katytės, šuniukai... Esate gamtos mylėtoja?
Kurdama žaislą visada galvoju, kokio amžiaus vaikui jis skirtas. Mažyliui labiau patinka grubesnės lino tekstūros kiškučiai, meškiukai, katinėliai. Tokius žaislus vaikai graužia, o grubesnis linas puikiai masažuoja dantenas. Be abejo, jie gaminami atsakingai, kad būtų galima skalbti.
Mergaitės, ypač vyresnės, nori kuo daugiau nurengiamų drabužėlių, todėl tokios suknelės ir kostiumai siuvami, darant apdailą kaip suaugusiam žmogui. Jei tai lėlė, būtinai gaminami kokybiški šukuojami plaukai, jei rankinukas – jame kartais paslėptas dienoraštis, draugei dovana ar šiaip staigmena.
Mano sukurtas šunelis ne šiaip šuo, o paštininkas, gamtos mylėtojas ar stebėtojas, šarka – tikra gražuolė, o varna – akiniuota profesorė. Iš gamtos galima kasdien semtis idėjų – jų begalė.