Tris knygas parašiusi Raima Zander: „Tiesiog turiu daug ką papasakoti“

Raimonda, ką dar, be knygų rašymo, veikiate gyvenime?

Aš padedu Akmenėlių dvaro, esančio 2 km. nuo Pakruojo, savininkei Editai Aperavičienei – galima sakyti, kad esu kultūrinės veiklos koordinatorė: padedu rengti įvairias ekskursijas, susiėjimus, pažintinius, kultūrinius vakarus, pasirūpinau, kad Akmenėliai taptų Pažaislio muzikos festivalio vieta, kad ten būtų nufilmuota „Atspindžių“ laida. Kiekvieną šeštadienį kviečiame įdomius kultūros atstovus, menininkus, kuriuos pažįstu, ilgą laiką administravau Akmenėlių dvaro puslapį feisbuke, buvau tarsi Akmenėlių radijas (juokiasi). Taip viskas ir rutuliojasi. Šiuo metu, žinoma, dėl knygos esu šiek tiek atsitraukusi nuo šios veiklos.

Apskritai Akmenėlių dvare be galo gera atmosfera. Ten nuvykęs tarsi papuoli į kitą amžių, jauti, kaip viskas nutolsta, atrodo, tarsi būtum sapne. Pirmą kartą ilgiau paviešėjusi dvare, stebėjausi tokiu jo poveikiu. Viskas ten taip lėta... Esi apsuptas žirgų, paukščių, natūralios gamtos ir begalinės ramybės.

Ar galima sakyti, kad mintis parašyti knygą kilo būtent dėl Akmenėlių dvaro įtakos?

Esu tikra, kad ta vieta skatina apmąstymus, mintis apie tavo vietą pasaulyje – ką turėtum padaryti, ką po savęs palikti. Akmenėlių dvaro šeimininkė Edita po savęs paliks tą didingą, išpuoselėtą, iš griuvėsių prikeltą statinį. Man ėmė kirbėti klausimas, ką aš paliksiu po savęs...

Tad 2017-ųjų rudenį apėmė noras savo feisbuko paskyroje ką nors parašyti. Žinote, kaip būna: ruduo, nostalgija, melancholija... Aš tiesiog paskelbiau tokį opusą iš vaikystės. Pavadintas „Mano upė“. Kadangi augau Vilijampolėje, prie „Inkaro“ gamyklos, rašiau apie tą šalimais tekantį Nemuną, kuris mums buvo viskas: jame plaukiojome su kazankėmis, maudėmės ir plūduriavome ant padangų, šalimais rengėme iškylas, rinkome karvašūdžius nuostabiems gėlių darželiams. Nemuno pakrantėje mano prosenelis ganydavo žirgus, ten vesdavome maudyti šunį...

Ir tiesiog taip staiga, netikėtai man pačiai, supuolė visi feisbuko draugai girti, koks fainas tekstas. Visa tai užgriuvo tarsi lavina. Tada buvau labai sutrikusi. Juk iki tol su rašymu neturėjau jokių ryškesnių sąsajų. Anksčiau dirbau galerijoje, pardavinėjau meno kūrinius. Vėliau užsiėmiau kultūrinės veiklos koordinavimu. Rašymą mistifikavau, siejau su Juozu Baltušiu, Salomėja Nėrimi. Jie atrodė tarsi dievai Olimpe. O kas aš?...

Tačiau prisiminimai ir vėl sugulė feisbuke. Rašiau apie rajoną, kurį visi vadina Slabodke ir laiko banditėlių bei užribio personažų vieta. Iš tiesų ten visą laiką gyveno daugybė labai šviesių, išsilavinusių žmonių. Iš tų laikų geriausiai atsimenu tarp žmonių vyravusius santykius.

Ar tie ryšiai buvo kokie nors kitokie, nei tie, kuriuos daugelis puoselėja dabar?

Taip. Ten gyvenę kauniečiai buvo labai artimi vienas kitam, stiprūs, geri ir šilti. Galbūt todėl, kad Vilijampolė buvo tarsi atskira valstybė. Iš tikrųjų Slabodkė prie Kauno prijungta tik 1919 m. Tad kitąmet bus 100 metų, kaip Vilijampolė tapo miesto dalimi. Ką reiškia žodis „slabodkė“? Vilijampolėje niekada nebuvo baudžiavos, ji priklausė Kėdainių Radviloms, o pas juos gyveno vien laisvi valstiečiai. Slavišku žodžiu „slabada“ senovėje vadinti laisvi nuo baudžiavos kaimai. Pats žodis kildinamas iš lenkų „swoboda“, reiškiančio „laisvė“. Tad laisvės dvasia Vilijampolėje juntama iki dabar.

Na, o tie Vilijampolės personažai buvo įvairialypiai, kaip sakau, visokie – ir inteligentai, ir chuliganai. Tačiau įdomiausia tai, kad skirtingų sluoksnių atstovai kažkaip sąveikavo, gražiai sugyveno. Nebuvo juntama, kad kas nors stovi laipteliu aukščiau arba žemiau. Ir 18-ojoje mokykloje, kurią lankiau, niekada nebuvo jokių patyčių ar pasiskirstymo, o juk drauge mokėsi ir vaikai iš barakų, ir čigonai. Gal tam įtakos turėjo sovietmetis, kai vyravo lygiava, nebuvo aiškiai išreikštas sluoksnis.

Ar apie tai ir yra jūsų knyga – apie vaikystę Vilijampolėje, ten gyvenusius žmones, tarpusavio santykius?

Knygoje aprašau savo vaikystės ir paauglystės Kauną bei Vilijampolę – apytikriai nuo 1961 iki 1976 m. Pavyzdžiui, apie tai, kaip su draugėmis stovėdavome savo rajone prie vartelių ir laukdavome, kol praeis kaimynystėje gyvenusi Gražuolė (mes taip ją ir vadinome). Mažoms mergaitėms ji buvo tikras stebuklas, moteriškumo etalonas. Taip pat dalijuosi prisiminimais apie Romo Kalantos susideginimą – tuo, kaip mums ši žinia buvo pranešta, kaip mes, ketvirtokai, į tai reagavome. Romas buvo iš mūsų mokyklos. Atėję pirmadienį į pamokas sužinojome, kad jis susidegino. Mūsų mokytoja, paklausta apie tą įvykį, pasimetė ir pradėjo pasakoti, kad jam su galva negerai, kad jis išprotėjęs. Ugdytoja mus labai stropiai instruktavo, kaip dera elgtis, o kaip ne, kad jokiu būdu nevažiuotume į miestą ir pan.

O kuo kitokia bus jūsų knyga? Kuo knygynuose ji patrauks skaitytojų dėmesį?

Knyga bus A5 formato, kad tilptų ir į rankinę, ir į stalčių. Siekiu, kad joje būtų integruoti kvapai, juk prisiminimai labiausiai susiję su jais. Atsimenu, kaip su močiute eidavome pas tokią siuvėją ant primatavimo. Jos namuose dvelkdavo žibalu. Norėčiau, kad prie opuso „Žibalo kvapo siuvėja“ būtų įmanoma užuosti būtent šį kvapą. Tam tikrą aromatą norėčiau integruoti ir ten, kur pasakoju apie Nemuną. Ši Kauno upė vaikystėje man dvelkė žolėmis ir tepalais, kuriais buvo persisunkusios motorinių valčių virvės.

Bandysiu panaudoti ir QR kodą, kurį nuskenavus būtų galima pasigrožėti mano nufilmuotu keliu link Nemuno.

Knyga pavadinta „Kauno Atlantida“. Pavadinimas labai simboliškas. Juk mes patys kaip ta Atlantida – kada nors nugrimsime ir mūsų nebeliks taip pat, kaip šio legendinio žemyno. Norėjau visai tai išėjusiai kartai padaryti reveransą. Ir mūsų kartai, kuri taip pat kada nors išeis. Troškau, kad liktų koks nors prisiminimas.

Kaip su leidyba nieko bendra neturinčiam žmogui sekasi visi procesai, kad knyga išvystų dienos šviesą?

Esu labai dėkinga leidyklai „Homo liber“, patikėjusiai manimi, nes knygos leidėjų paieškos ilgą laiką buvo bevaisės. Perėjau mažiausiai 10 leidyklų. Pradėjau nuo garsiausių ir didžiausių. Visi aikčiojo, kad viskas labai gražu, įdomu, faina, bet be pinigų – nė iš vietos. Aš, naivuolė, tikėjausi, kad pakanka parašyti knygą, o toliau viskas – labai paprasta. Betgi aš nei Agnė Jagelavičiūtė, nei Jurga Lago, šiaip – Pilypas iš kanapių, ciocė iš Slabodkės (juokiasi). Šiais laikais, jei nori išleisti knygą, reikia susimokėti. Vienos leidyklos atstovas į mano nuostabą atsakė: „Oi, ponia, dabar išleisti knygą yra prabanga.“ O kadangi mane visi – draugai, vaikai, kolegos – labai palaikė, negalėjau pasiduoti. Žinoma, ne užsidirbti mano tikslas, tiesiog turiu daug ką papasakoti. Ir noriu tai padaryti. Privalau, kaip alchemikas, parašyti savo gyvenimo Didįjį Darbą.

Apskritai, jei kalbėtume apie stipriausią palaikymą rašant, labiausiai esu dėkinga Volandai Raupelytei iš Mažosios galerijos. Mes bičiulės, ir jai pirmai parodžiau savo rašinius. Drebėdama, neabejokite! Pamaniau, kad kaip draugė objektyviai įvertins, nes ji labai tiesi. Mano didžiam nustebimui, tekstai ją nudžiugino. Ji ėmė mane tiesiog stumte stumti rašyti. Ir dabar ji pirmoji pamato mano opusus, prieš jiems atsirandant feisbuko puslapyje „Kauno Atlantida“. Sukūriau jį, kad atskirčiau kūrybą nuo savęs. Gal kad neužgožtų mano jautrios asmenybės (juokiasi)...

Kokie jūsų ateities planai? Ar ketinate išleisti daugiau kūrinių?

Rašymas mane užplūdo kaip potvynis. Paskutinė paskata pabaigti knygą buvo mylimo šuns Lėjos mirtis Naujųjų metų išvakarėse. Ji tarsi netiesiogiai dalyvavo visame knygos rašymo procese, ir man atrodė būtina taip įprasminti 13 jos gyvenimo metų. Iš karto po pirmosios knygos parašiau dar dvi. Antrojoje – „Bohema neis į dangų“ – pasakoju apie Dailės technikumą, Vilniaus dailės institutą ir visą bohemą, menininkų tarpsluoksnį. Joje sugulė prisiminimai apie tuometinius teatrus, kavines, pavyzdžiui, legendines „Pasaką“, „Tulpę“, „Orbitą“, „Laumę“, kurių šiandien, deja, nebelikę. „Tulpė“ tuo metu apskritai buvo tradicinė menininkų susirinkimo vieta. Atsimenu, kaip mane, jau 18-metę, į ją nusivedė tėtis ir šokdino ten. Tai buvo tarsi koks įšventinimas ir pristatymas suaugusiųjų pasauliui. Jaučiausi kaip tikra dama.

Trečiojoje knygoje – „Neištikimybių manuskriptai“ – aprašau šeimų likimus. Per gyvenimą esu girdėjusi daug nelaimingų meilės istorijų. Kilo noras paanalizuoti, kaip atsitinka, kad nuostabi šeima, gražūs santykiai išyra. Kaip iš pažiūros vienas kitam sukurti žmonės pasuka skirtingais keliais, kaip įvyksta tokie krachai. Įdomiausia, kad visa tai vyksta sulaukus vidutinio amžiaus. Kažkoks kritinis laikotarpis daugeliui.

Ar toje knygoje bus galima rasti ir jūsų šeimos istoriją?

Oi (juokiasi)... Na, knygoje jos nebus, bet galiu papasakoti. Mano vyras man asistavo labai ilgai. Kokius ketverius metus aplink mane rėžė sparną, bet aš ilgai nesupratau, kad jam patinku. Mes buvome tiesiog geri draugai – bent taip aš ilgą laiką maniau. Taip jau susiklostė, kad nuo mažens daugiausia bendravau su vyrais, tad į visus ir žiūrėjau kaip į bičiulius. Kokie čia kavalieriai? O jis jautė simpatiją man. Ilgai užtruko, kol susivokiau, kad jam patinku. Atsimenu, dviese važiavome į Šventąją. Einame vakare pasivaikščioti, o jis, toks smetoniškas kavalierius, inteligentas, nusivelka švarką ir juo apgobia man pečius. Net tuomet nieko nesupratau, tik nustebusi į jį pasižiūrėjau (juokiasi).

Jau daug vėliau, kai susituokėme, paklausiau jo, kaip taip ilgai toleravo mano abejingumą. O jis atsakė, kad bijojo spausti, nenorėjo išgąsdinti. Deja, vyras 2008-aisiais mirė. Jau dešimtmetį esu našlė.

Tačiau gyvenimą semiu pilnomis saujomis, džiaugiuosi kasdienybe, nes po savęs šiame pasaulyje paliksiu keturis vaikus – dukrą ir tris sūnus. Todėl kartais pagalvoju, kad gal ir nesu visiškai apskritas nulis... Tiesa, nepasiekiau žvaigždžių, netapau žymia menininke, bet juos štai paliksiu, ir gal jie nuveiks daugiau, nei aš svajojau nuveikti. Jauniausiajam jau 18 metų... Neįtikėtinai greitai bėga laikas, kai pagalvoji...