Trišuolininkė Diana Zagainova: „Nesuprantu mąstymo, kad sportininkė ir grožis – nesuderinama“
„Karantinas stipriai pakoregavo vasaros planus, tačiau nukelti olimpines žaidynes į 2021 metus buvo teisingas sprendimas. Juk ne visi turėjome galimybių įprastai treniruotis. Tokios vasaros kaip ši buvau pasiilgusi“, – neslepia praėjusiais metais Lietuvos rekordą pagerinusi trišuolininkė Diana Zagainova (23).
Trumpa dosjė
GIMIMO DATA R VIETA. 1997 m. birželio 20 d., Vilnius.
ZODIAKO ŽENKLAS. Dvyniai.
GERIAUSIAS DRAUGAS. Mama.
MĖGSTAMIAUSIA PASAULIO VIETA. Namai Vilniuje.
RYTO RITUALAS. Dušas ir kava.
ĮSIMINTINIAUSIAS FILMAS. „Žalioji knyga“ („Green Book“).
DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Anksčiau labai bijojau vorų, tarakonų, bet kai persikėliau gyventi į Ispaniją ir pamačiau ten piršto dydžio tarakonus, lietuviškųjų nebebijau (juokiasi).
VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSITE. Gamta.
PASAULIO VIRTUVĖ. Itališka.
SVARBIAUSIAS LAIMĖJIMAS. Trišuoliu pasiektas Lietuvos rekordas ir Europos jaunimo iki 23 metų čempionės titulas.
BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Lūpų blizgis.
GYVENIMO AVANTIŪRA. Išsikelti gyventi į Ispaniją.
Praėjusi vasara jums buvo ypatinga: Šveicarijoje trišuoliu įveikėte 14 m 43 cm ir pagerinote Lietuvos rekordą, o Švedijoje tapote Europos jaunimo iki 23 metų čempione. Kokia jums ši vasara?
Kitokia, bet tikrai nėra bloga. Šią vasarą įžvelgiu daug teigiamų dalykų: galiu užsiimti mėgstamomis veiklomis, daugiau laiko skirti sau ir šeimai, juk nekeliauju ir visada būnu Lietuvoje. To jau buvau labai pasiilgusi. Pokyčiai būtini, kad įvertintume, ką turime gero ir gražaus.
Ką jums reiškia laimėjimai ir apie kokį labiausiai svajotumėte?
Pasiektos pergalės parodo, kad ėjau teisingu keliu ir visas tas juodas darbas, išlietas prakaitas buvo ne veltui. O sunkumai treniruojantis greitai užsimiršta. Pergalės, žinoma, skatina judėti į priekį. Aišku, kiekvieno sportininko svajonė – olimpinis medalis. Po didesnių varžybų visada mėgstu save palepinti. Iškart po jų svajoju, kaip važiuosiu su draugais į klubą pašokti, kur nors skaniai pavalgyti, tačiau dažniausiai dėl didelio nuovargio tiesiog saldžiai užmiegu (šypsosi). Bet atsigriebiu pailsėjusi: einu susitikti su draugais, susiburiame papramogauti, pasišnekučiuoti, degustuojame įmantrius patiekalus.
Tokijo olimpinės žaidynės – artimiausia ir viena didesnių mano siekiamybių. Laukia ir kitos varžybos. Tad prieš akis – labai daug sunkaus darbo.
Nemažai laiko praleidžiate gyvendama ir treniruodamasi Ispanijoje. Kaip Valensijoje bėga jūsų dienos, laisvalaikis?
Į Ispaniją išvažiavau prieš trejus metus. Tokia buvo trenerio sąlyga – kad būčiau šalia ir jis galėtų matyti, kaip dirba mano kūnas, kaip susitvarko su fiziniu krūviu, adaptuojasi, ką iš tikrųjų galiu šioje srityje. Iš pradžių nebuvo lengva, nes nemokėjau ispanų kalbos. O dar kai treneris paaiškino, kokios bus mūsų treniruotės, man net akys ant kaktos iššoko – galvojau, kad nesugebėsiu fiziškai. Bet treneris nuramino, sakė, kad tikslų sieksime palaipsniui.
Greitai išmokau ir ispanų kalbą – tiesiog neturėjau kito pasirinkimo, nes visi su manimi kalbėjo ispaniškai. Išvykus į Valensiją mano gyvenime įvyko daug permainų. Žinoma, man labai patiko malonus Ispanijos klimatas, žmonių draugiškumas ir atvirumas. Antraisiais metais jau galėjau dažniau grįžti į Lietuvą. Namuose jaučiuosi geriau. Be to, man svarbu buvo pabaigti trečią kursą Vilniaus universitete, kur studijuoju socialinės politikos mokslus. Liko dar vieni metai.
Kokių naujų pomėgių įgijote gyvendama Ispanijoje?
Mane sužavėjo ispanų virtuvė. Sužinojau daug gardžių patiekalų receptų. Pakerėjo ir ispanų muzika. Kadangi gyvenau prie jūros, turėjau galimybę nemažai laiko prie jos leisti. Žinoma, laisvalaikio daug nebuvo, ypač pirmaisiais metais, nes teko juodai dirbti. Sugrįžusi po treniruotės dažniausiai eidavau miegoti pietų miego. Pramogos tada nelabai rūpėjo. Tik vėliau jau pradėjau žvalgytis po apylinkes, nuvažiuodavau į kitus miestus.
Kaip karantinas pakoregavo jūsų karjeros planus? Kaip priėmėte žinią, kad nutraukiamos visos varžybos?
Prieš paskelbiant karantiną, dar spėjau nuvažiuoti į stovyklą Turkijoje. Bendravau su daugybe sportininkų iš užsienio. Daugelis jautėme, kad olimpinės žaidynės bus atšauktos. Sunkiausia buvo nežinia. Niekas negalėjo pasakyti, kas mūsų laukia vasarą. Palengvėjimas atėjo tik tada, kai tapo aišku, kad olimpinės žaidynės nukeliamos.
Be abejo, kaip ir kitiems sportininkams, dėl to buvo liūdna. Visgi atšauktos olimpinės žaidynės – teisingas sprendimas, nes treniruotis karantino sąlygomis daugeliui buvo nelengva, negalėjome pasiruošti geriausiai. Po tokių treniruočių važiuoti ir dalyvauti olimpiadoje būtų buvę sunku. Be to, olimpiadą įsivaizduojame su minia žiūrovų, su ypatinga ir pakilia olimpine dvasia.
Trišuolis – sunki rungtis, trišuolininkai patiria ir nemažai traumų. Ar daug jų turėjote?
Olimpinėse žaidynėse moterų trišuolis atsirado tik 1990 metais. Prieš tai ši rungtis net nebuvo įtraukta į programą dėl didelio pavojingumo. Tad dirbdami su treneriu daug dėmesio skiriame ir traumų prevencijai, maksimaliai ištreniruoju kūną. Sunkiausią traumą patyriau praėjusią žiemą – plyšo dvigalvis raumuo. Bet mėnesį turėjau gerą reabilitaciją ir sėkmingai įveikiau problemas.
Kas labiausiai jus palaiko šiame sporto kelyje?
Didelį palaikymą jaučiu iš tėvų, kurie į sportinę gimnastiką mane nuvedė, kai buvau vos ketverių. Iki devynerių sportinė gimnastika ir buvo mano pagrindinis būrelis. Bet buvo akivaizdu, kad būsiu aukšta, ilgomis kojomis, tad sportinei gimnastikai nelabai tikau. Be to, tėvams nepatiko, kad šiame sporte nėra aiškaus įvertinimo. O su šuoliais viskas aiškiau – kiek nušoki, tiek tavo. Tada tėvai pervedė mane į lengvąją atletiką, kur galima išbandyti daug sporto rūšių ir pasirinkti tai, kas labiausiai patinka ir geriausiai sekasi.
Beje, kai buvau keturiolikmetė, norėjau viską mesti. Buvo liūdna, kai matydavau, ką laisvalaikiu veikia draugai, o aš su jais eiti negalėdavau, nes turėdavau važiuoti į treniruotes. Džiaugiuosi, kad tėvai tada švelniai stumtelėjo, patardami dar šiek tiek palaukti ir visko nemesti. Būdama penkiolikos jau supratau, kad noriu rimtai nerti į sportą. Tuo metu reikėjo daug ką aukoti, o dabar mano kasdienybė – gyvenimo būdas, kuris man labai patinka!
Daug dėmesio skiriate mitybai?
Kadangi esu laisvesnė nei, pavyzdžiui, fitneso sportininkai, kuriems svarbus kiekvienas kūno centimetras, iš proto dėl maisto neinu. Neturiu trenerio, kuris su botagu stovėtų ir žiūrėtų, ką valgau. Bet su metais atsiranda daugiau sąmoningumo, imi suvokti, kad nuo to, ką suvalgysi, priklausys ir kaip jausiesi. Jeigu rinksiuosi nekokybišką maistą, dideli fiziniai krūviai man bus tiesiog neįveikiami. Bet griežtai sudaryto valgiaraščio irgi neturiu. Žinau, kad mityba turi būti subalansuota. Mano namuose nėra baltos duonos, nevalgau bulvių, saldumynų.
Negi niekada nepasilepinate gardaus pyrago gabalėliu?
Nesu linkusi į kraštutinumus, tad kartais pasilepinu ir saldumynais. Bet viskam yra laikas ir vieta (šypsosi). Dietų ir badavimo mano gyvenime nebuvo ir nėra. O cukraus, miltinių produktų, gazuotų gėrimų, manau, naudinga būtų atsisakyti kiekvienam žmogui. Jeigu diena būna fiziškai sunkesnė, suvartoju daugiau angliavandenių, jei lengvesnė – daugiau baltymų. Visada geriu daug vandens.
Kaip prabėga įprasta jūsų diena?
Vienomis dienomis turiu po vieną, kitomis – po dvi treniruotes. Keliuosi pusę devynių. Mano įprasti pusryčiai – du kiaušiniai ir riekelė juodos duonos su sviestu ir medumi. Dar išgeriu puodelį kavos. Tada laukia treniruotė. Apie pirmą baigiu treniruotis. Dažnai per pietus ilsiuosi. Užsitraukiu užuolaidas ir prigulu atsipūsti. Žinoma, be telefono (šypsosi).
Po pietų laukia antra treniruotė. Tada – vėl namai, vakarienė, poilsis. Nueiti miegoti stengiuosi apie vienuoliktą. Jeigu per dieną būna viena treniruotė, popiet kur nors ištrūkstu iš namų, nenoriu užsisėdėti tarp keturių sienų. O savaitgaliai skirti poilsiui.
Akivaizdu, kad asmeninis gyvenimas irgi nenukenčia?
Niekada neturėjau dėl to problemų. Iš antrosios pusės visada jaučiu didelį palaikymą ir paramą.
Kiek profesionaliai sportininkei lieka laiko moteriškoms grožio procedūroms?
Labai mėgstu įvairias moteriškas procedūras ir nesuprantu, kodėl kartais galvojama, kad sportininkė ir grožis – nesuderinami dalykai. Tarptautinėse varžybose gali pamatyti labai aukšto meistriškumo sportininkių, kurios – tikros divos!
Mano įprastos procedūros – manikiūras, pedikiūras, apsilankymas pas kosmetologę. O aukštakulnius aviu kiekvieną dieną! Turiu jų tiek pat, kiek sportbačių. Taigi sportas ir grožis – puikus duetas.