Tris vaikus užauginusi J.Anusauskienė: „Kaip sodininkė jiems perduodu mamos įskiepytas vertybes“

Fotografei Jurgai Anusauskienei šis savaitgalis – ypatingas: balandį ji palydėjo savo gimtadieniu, o gegužę pasitiko Motinos diena. Pastaroji šventė jai labai brangi, nes moteris ją vertina iš dviejų skirtingų pozicijų – mamos ir dukros. Tiek su savo mama, tiek su vaikais ypatingai šiltus santykius ir tvirtą ryšį palaikanti J.Anusauskienė tvirtina, kad neretai ji jaučiasi kaip tarpininkė, savo atžaloms perduodanti mamos įskiepytas vertybes.

„Esu kaip sodininkė, kuris iš vienos lysvės į kitą persodina augalėlį ir trokšta, kad jis prigytų. Dabar, stebėdama savo tris suaugusius, brandžius vaikus, turinčius savo vertybes ir gyvenimo kryptis, manau, kad tuos daigelius persodinti pavyko“, – portalui Žmonės.lt pasakoja Jurga Anuskauskienė.

Pagrindinis dalykas, kurio ji išmoko iš savo mamos ir perdavė vaikams, yra gebėjimas mylėti. Anot jos, mylėti nėra taip paprasta – to reikia mokytis. Meilę pažinę žmonės ją ima dovanoti artimiems žmonėms ir jausmų horizontus ilgainiui plečia, tačiau, anot Jurgos, svarbu nepamiršti jos padovanoti ir sau.

„Save mylėti taip pat reikia mokėti. Aš labai ilgai mokiausi, kol man pavyko meilę sau suprasti ir priimti. Save pamilti sugebėjau pakankamai vėlai, tad nesu tikra, ar aš to mokiau vaikus, ar jie mokė mane“, – juokiasi moteris.

J.Anusauskienės ir jos vaikų santykiuose visi yra lygiaverčiai partneriai, nuolat augantys ir auginantys vieni kitus. Jurga juokauja, kad ji kasdien intensyviai mokosi trijuose universitetuose, kurie vadinasi Evelina, Mindaugas ir Haroldas.

„Visi trys vaikai – labai skirtingi. Kiekvienas yra unikali asmenybė su savitu charakteriu, temperamentu, tad auginti trečią vaiką man nebuvo nė kiek lengviau nei pirmą ar antrą. Aišku, rėmiausi patirtimi, tačiau negalėjau taikyti vienodo elgesio modelio – prie kiekvieno turėjau rasti priėjimą ir priimti jį tokį, koks jis yra. Vaikai man leidžia nuolat tobulėti“, – tikina fotografė.

Savo vaikams buvo draugė, taikiusi neįprastus sprendimus

Mama labai ankst tapusi J.Anusauskienė pasakoja, kad ji visada siekė būti savo atžalų drauge, kuria jie gali pasitikėti. Tiesa, kartais to padaryti ir nepavykdavo, tačiau ji niekada nesiliovė stengtis.

„Mažas vaikas yra lygiavertis žmogus, tad negali su  juo elgtis kaip su daiktu ir diktuoti savo sąlygas. Man visada buvo svarbiau savo vaikus suprasti, pažvelgi į situaciją jų akimis, įsigilinti, kaip jie jaučiasi, o ne prižiūrėti, ar paruošti namų darbai ir suvalgytas kotletas“, – su Žmonės.lt dalijasi moteris.

J.Anusauskienė priduria, kad augindama vaikus ji ne tik leido, bet ir skatino juos elgtis savarankiškai, patiems priimti sprendimus. Anot jos, turėti tvirtą stuburą ir savo vertybių skalę – be galo reikšminga.

„Niekada nesuversdavau kaltės aplinkos įtakai. Manau, kad žmogus pats turi mokėti priimti sprendimus ir jausti už juos atsakomybę. Kartais, netgi matydamas, kad jie klysta, turi leisti jiems taip elgtis, kad įgautų patirties.Tai – vienas svarbiausių dalykų gyvenime.  Vaikai to išmoko ir užaugo labai savarankiški, tad man labai smagu juos matyti iš šalies“, – didžiuojasi trijų atžalų mama.

Vis tik ji prasitaria, kad kai kurių jos, kaip mamos, sprendimų kiti tėvai galbūt nesuprastų ar net pasmerktų. Vienas tokių – iki paryčių trukusi Kalėdų eglutės papuošimų gamyba.

„Vaikai dar buvo maži, o mes iki keturių ryto sėdėjome, gaminome, klijavome, lipdėme žaisliukus – buvo labai smagus procesas. Kitą rytą jie turėjo keltis ir eiti į mokyklą. Aš, kaip mama, gal ir neturėjau jiems leisti nemiegoti, bet mums buvo labai linksma ir tai visiškai pateisinau“, – prisimena pašnekovė ir priduria, kad tais metais Kalėdų eglutę jie puošė vien šiais žaisliukais. Juos moteris turi ir naudoja iki šiol.

Kitas neįprastas sprendimas – dažnos kelionės, į kurias Anusauskų šeima leisdavosi ne tik vaikų atostogų metu. Fotomenininkė mano, kad vaikas gali neiti į mokyklą, jei tik turi galimybę keliauti į pažintines keliones.

„Kelionės labai daug duoda. Tai – didžiulė edukacija. Galima mane už tai smerkti, tačiau aš visiškai save pateisinau tada, pateisinu ir dabar. Galimai vėl elgčiausi taip pat“, – juokiasi ji.

J.Anusauskienė su atžalomis bendru laisvalaikiu mėgaudavosi ne tik jų vaikystėje ir paauglystėje – vienas kitam laiko jie atranda ir dabar. Su Lietuvoje likusiais sūnumis Mindaugu ir Haroldu ji susitinka dažnai, o su Los Andžele gyvenančia dukra Evelina Anusauskaite-Young pasimatyti pavyksta rečiau. Bet ryšį jos nuolat palaiko nuotoliniais pokalbiais.

„Mums gera būti kartu, tad planuojame savo laisvalaikį ir manau, kad tai pavyksta visai neblogai. Aišku, fiziškai matytis su Evelina yra sunku, tačiau kai turime galimybių susitikti, skiriame tam laiko ir pastangų. Kartais tai būna šventės, kartais – pasimatymai be priežasties.

Mano vaikinai fantastiškai gamina, tad su jais vyksta labai smagūs vakarėliai. Be to, turime tuntą šunų, tad kartais tiesiog išvykstame į mišką su jais pasivaikščioti. Rodosi, toks paprastas dalykas, tačiau jis – labai mielas ir mus džiugina. Pabūname gamtoje, atsipalaiduojame, pailsime, kartu ir pabendraujame“, – dalijasi J.Anusauskienė.

Gali kilti klausimas: kaip suaugę, užsiėmę, daugybę veiklų turintys žmonės sugeba atrasti tiek daug laiko artimiesiems? „Niekada nereikia pamiršti, kas gyvenime yra tikri prioritetai. Kas yra tikslas, o kas tik priemonė jam įgyvendinti“, – portalui Žmonės.lt sako Jurga ir pridūria, kad laikas yra pati brangiausia valiuta, kurią privalu vartoti teisingai.

Kartais būna, kad Anusauskai vieną šeimos narį kuriam laikui „praranda“, mat tiek Jurga, tiek jos vaikai turi polinkį įklimpti ir atsiduoti mylimiems projektams. Vis tik likę yra labai tolerantiški ir dėl to nepyksta, neteikia pretenzijų ar priekaištų. Priešingai – vienas kitą palaiko ir elgiasi kaip pati stipriausia komanda.

Už gebėjimą mylėti dėkinga mamai

Paklausta, ar augindama vaikus kliovėsi nuojauta, ar matytais auklėjimo metodais, Jurga atsako, kad turbūt nesąmoningai rėmėsi iš vaikystės atsinešta patirtimi.

„Aš buvau siaubingas vaikas, tikras chuliganas. Mokiausi toje pačioje mokykloje, kurioje dirbo mamytė, tad visos mano šunybės iškildavo į dienos šviesą. Kartais tikrai yra geriau nežinoti, ką vaikas prisidirba ir ramiai gyventi... Na, o mano vargšei mamytei teko didžiulis krūvis“, – prisimindama juokiasi moteris.

Kartu su Jurga toje pačioje mokykloje mokėsi ir trejais metais vyresnė sesė. Fotografė juokauja, kad jos abi penkiabalėje sistemoje mokėsi be trejetų: Sigutė – penketais, o Jurga dvejetais.

„Aišku, visi priekaištaudavau, kodėl aš negaliu būti kaip ji. Mane baisiausiai tai erzino ir skatino dar labiau prieštarauti. Buvau velnių priėdusi“, – tikina moteris.

Maištingas jos charakteris prasiveržė ir kitoje srityje. M.K.Čiurliono menų mokykloje besimokiusi mergaitė turėjo groti smuiku, tačiau tai jai labai nepatiko. Ketvirtoje klasėje ji atrado būdą, leidusį jai išvengti nemėgstamos veiklos: užsiimdama sportu ir dažnai patyrusi traumą, ji galėdavo ilsėtis ir nebegroti.

„Pasinėriau į visas įmanomas sporto šakas. Traumatologiniame skyriuje turėjau nuolatinę kortelę, mane visi vadino vardu, nes ten lankydavausi ne vieną kartą per mėnesį. Buvau ir siūta, ir gipsuota“, – kvatoja pašnekovė.

Savo mamą Beatą-Mariją Šmidtienę ji vadina tiesiog fantastiška: turėdama už būrį berniukų labiau padykusią mergaitę, ši viską ištvėrė, nė kartą dukros neauklėjo diržu, jos neribojo ir nedraudė užsiimti sportu.

„Ji visada dėl manęs jaudindavosi, slaugydavo, globodavo, bet neketino uždrausti kažko daryti. Savo mamai esu be proto dėkinga, nes jai pakako meilės ir geležinės kantrybės su manim susitvarkyti. Kiek save prisimenu, visada žinojau, ko noriu ir taip darydavau. Pati priimdavau sprendimus. Pavyzdžiui, supratau, kad man mokytis nepatinka, tai ir nesimokiau.

Mama buvo angeliška – samdydavo man korepetitorius ir bandydavo kitais būdais padėti, tačiau rezultatų neversdavo pasiekti jėga. Būtent tas jos gebėjimas mylėti ir priimti mane tokią, kokia esu, yra labai brangus“, – su meile mamai pasakoja Jurga.

Netrukus išaušiančiai Motinos dienai ji konkrečių planų neturi, tačiau žino viena – tądien tikrai bus apipilta atžalų dėmesių ir būtinai apdovanos mylimą mamą. Brangiausią žmogų ji nuo vaikystės sveikina ypatingu būdu.

„Visuomet jai dainuoju: „Žibuoklėm pražydo šilelio, šilelio šlaitai / Tau, mano mamyte pirmieji, pirmieji žiedai“. Pernai su sese padovanojom  rožių medį. Teko gerai paplušėti, kad tokiu metu jis jau žydėtų, bet ji labai myli gėles, tad pasistengti buvo verta“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt šypteli J.Anusauskienė.

Fotogalerija: