Kalbama ne apie nekenčiamus interneto chuliganus, o apie be proto mielus padarėlius trolius Mumius. Jų „mamai“ Tove Jansson (1914–2001) rugpjūtį būtų sukakę šimtas penkeri, ir kone visi jos personažai įkvėpti mylimų žmonių.
Muminuko mama, galinti pataisyti viską, kas įmanoma, ir permainingų nuotaikų kamuojamas tėtis – jos pačios tėvai Signe ir Viktoras (tai apie jį Tove rašė, kad nekentė visų moterų, išskyrus mamą ir ją). Muminukas ir mažoji Miu, be abejonės, – pati autorė. Knygos „Stebuklinga žiema“ herojė Totikė – Tove gyvenimo meilė grafikė ir galerininkė Tuulikki Pietilä (1917–2009). Žalia Snusmumriko skrybėlė, kurios tas niekada nenusiima, nusižiūrėta iš buvusio mylimojo politiko, žurnalisto Atoso Wirtaneno (1906–1979) – iki pereidama į „kitą lygą“ Tove ieškojo tradicinės laimės ir net buvo susižadėjusi.
Neišskiriamosios Tofsla ir Vifsla – Tove ir jos buvusi mylimoji teatro režisierė Vivica Bandler (1917–2004). Skamba nevaikiškai? Bet pati kūrėja, nors apdovanota H. C. Anderseno premija ir Šypsenos ordinu, kurį suaugusiesiems skiria vaikai, nelaikė savęs rašytoja, juolab – vaikų. Iliustratorės ir skulptoriaus dukra pirmiausia buvo dailininkė, pradėjusi piešti anksčiau, nei kalbėti, ir dariusi tai visą gyvenimą – vertinta kritikų, iliustravusi spaudinius, rengusi asmenines parodas, pasakiškais siužetais dekoravusi vaikų darželius, mokyklas, ligonines, miestų merijas, net bažnyčios altorių. Išlikusios didžiulės Jansson pieštos freskos, tačiau šiandien ją visų pirma prisimena kaip trolių Mumių pasaulio kūrėją.
Tas pasaulis irgi prasidėjo nuo piešinio – filosofo Immanuelio Kanto karikatūros ant tualeto sienos (Janssonų vasarnamyje jos buvo apklijuotos kartonu ir tapo savotiška šeimos susirašinėjimo lenta). Mergaitė susiginčijo su broliu, o tas, pasitelkęs Kanto citatą, laimėjo. Įniršusi Jansson griebėsi pieštuko. Vėliau ne kartą kartojo šį atvaizdą iliustracijose, figūra pamažu įgavo vis simpatingesnių bruožų ir ilgainiui bjaurusis Kantas virto mielu Mumiu Snorku, išsaugojusiu didelę nosį.
Tuo pat metu Tove rašė istoriją apie šiuos herojus (rašyti sekėsi taip pat gerai, kaip ir piešti, talentingas žmogus dažnai talentingas daugelyje sričių). Ėjo 1939 metai, Suomija kariavo Žiemos karą su sovietais ir jauna moteris troško padovanoti pasauliui ir sau bent kiek gėrio. Ir sukūrė Mumių slėnį, kurio gyventojai visada myli ir palaiko vieni kitus, nors kartais ir pykstasi. Jame atsirado vietos net buvusiam mylimajam.
Pirmoji knyga „Maži troliai ir didelis potvynis“ pasirodė 1945-aisiais ir, nors buvo parašyta švedų kalba (Tove mama – švedų kilmės), akimirksniu pavergė Suomiją. Dar po trejų metų buvo išleista „Burtininko skrybėlė“. Per tuos trejus metus kūrėjos gyvenimas visiškai pasikeitė – ji pamilo režisierę Vivicą Bandler. Žinoma, to meto Suomijoje homoseksualūs santykiai buvo už įstatymo ribų, be to, Bandler buvo ištekėjusi... Santykiai nutrūko, kai Vivica išvažiavo dirbti į Paryžių (ir nusprendė likti su vyru), bet abi damos dar ilgai bendravo, ir Tove rado draugei vietą Mumių slėnyje.
1954-ųjų kalėdiniame vakarėlyje „Ateneum“ meno muziejuje Helsinkyje Tove pakvietė šokti trejais metais jaunesnę simpatingą moterį – menininkę Tuulikki Pietilä, gimusią Sietle, studijavusią Paryžiuje. Tuulikki tąkart atsisakė, bet netrukus pasiuntė Tove savo pieštą atviruką su katyte ir užrašu: „Negaliu tavęs pamiršti“. Po kurio laiko Tove persikraustė į namą Tuulikki kaimynystėje – Helsinkyje jos niekada negyveno po vienu stogu, vaikščiodavo viena pas kitą į svečius, o septintajame dešimtmetyje negyvenamoje Klovharu salelėje 100 kilometrų nuo Helsinkio pasistatė namą ir leido ten vasaras.
Taip prasidėjusi meilės istorija truko 45 metus iki pat Tove mirties. Ryšio moterys pernelyg neslėpė, bet ir neafišavo: homoseksualūs santykiai Suomijoje buvo neteisėti iki 1971-ųjų, be to, Tove saugojo nuo traumuojančios patirties dievinamus tėvus. Ir taip mamos mirtis buvo svarbiausia priežastis, kodėl trolių Mumių slėnio istorijos nutilo.
Tik 1993 metais spaudos konferencijoje Tove ir Tuulikki, visų vadinta Tooti, atskleidė tiesą. Ir ramiai nugyveno dar aštuonerius metus – iki pat Tove mirties nuo vėžio.
Pagal Jansson paskutinę valią Tuulikki paveldėjo jų bendrą nuosavybę: du butus Helsinkyje ir visą Klovharu salą – Jansson įsigijo ją visą, kai tik leido už knygas gauti honorarai (be trolių Mumių istorijų, Tove parašė puikią autobiografiją „Skulptoriaus duktė“, apsakymų rinkinius „Klausytoja“ bei „Žalias namas“, romanus „Saulės miestas“, „Vasaros knyga“). Ir kas žino, kaip būtų susiklostęs Tove kūrybinis kelias, jei ne Tuulikki: rašytoja išgyveno kūrybos krizę – skaitytojai tikėjosi naujos knygos apie Mumius, o ji tuščiai ieškojo įkvėpimo ir bijojo kartotis. O pažintis su Tuulikki paskatino įveikti krizę ir sukurti vieną garsiausių mumiados knygų – „Stebuklinga žiema“.